Kekšė

„Gal pasiliksi?“ – sakau tolstantiems laiptuose tavo žingsniams. O gal uždaroms durims? Ar tam sausam trinktelėjimui, kuris lyg šūvis priverčia mane krūptelti ir susigūžti? Išjungiu šviesą, pasiimu žvakę. Jauku vonioje. Gurkšnoju tavo atneštą vyną, kurio mes nepabaigėm gerti. O gal net ir nepradėjom? Tu kaip visada skubėjai. Ne, jokiu būdu nesakau, kad viską darai per greitai. Tiesiog tu taip greit išeini, kad nespėju susigaudyti – čia buvai tu, ar tik vizija. Vienintelis tavo buvimo liudininkas – panaudotas sargis. Atsisėdu ant fotelio krašto ir įsistebeiliju į jį. Kažkodėl vėl susijaudinu. Gal nuo tavo sėklos kvapo? Nuveju šalin mintis apie seksą pasiimdama knygą – reikia mokytis. „Ate, ryt apie pietus užsuksiu“, – skamba tavo žodžiai kambary. Apsidairau. Tuščia. Vėl viena. Aišku, dabar galėčiau nupėdinti į kokį nors barą, kiną, interneto kavinę ar dar kur. Tik ar ten nesijausčiau vieniša? Ant stalo gulintis telefonas praneša - atėjo žinutė. Gal tavo? Ne. Tokiu laiku tu jau miegi. Tai tik tas naivus studenčiokas. Toks vaikiškas. Keista ,juk jis mano metų, o atrodo... Kai susipažinau su tavim, visi bendraamžiai ėmė atrodyti tokie jauni. Bet jie visad šalia, ne taip kaip tu. Pasirodai ir dingsti. Žinoma, su tavim gera, lengva, paprasta. Tu be galo švelnus ir dėmesingas meilužis, tačiau... taip norėčiau ryte atsibusti apkabinusi ne pagalvę ar tą naivų studentą, o tave. Atnešti tau kavos, užrišt kaklaryšį ir ilgai mojuoti pro langą. Tačiau išgirstu tik sausą pokštelėjimą, tau uždarant duris. Susigūžiu kamputyje ir imu laukti. Studento. Vis ne viena. Vėl teks simuliuoti orgazmą, vargšelis taip pergyvena, kai jam nieko neišeina. Nors ,tiesą pasakius, jam niekad nieko neišeina. „Kekšė“, – išgirstu tavo žodžius. Ir kam aš tau daviau raktą? Tą rytą galvojau, kad nebeateisi. Kodėl sugrįžai? Geriau būčiau paverkusi kamputyje ir.. ar galėčiau gyventi be tavęs? Turbūt ne. Tu taip gerai moki išklausyti. „Moterys simuliuoja orgazmą, vyrai – kad klauso“, – pasakei. Ne, su tavim man nieko vaidinti nereikia. O tu, jei ir vaidini, kad klausai, tai išties puikiai. Taip, esu tau labai patogus variantas – meilužė su butu, visad laukianti, visad vakarienę paruošusi. Tik ar tu kada nors pagalvojai ką jaučiu aš? Pameni, kai prieblandoje skaičiavome danguje vieną po kitos užsižiebiančias žvaigždutes? Norėjau tau tada pasakyti... Nespėjau. Tavo „Man jau metas“  ir durų šūvis nutraukė mane. Tada jau buvau nusprendusi – viskas! Supykusi susiverčiau į save stiklą degtinės drąsai, paėmiau telefoną ir... vietoj „Niekada daugiau neateik“ apsiašarojusi tesugebėjau išspausti „Užsuk rytoj po darbo...lauksiu“.