Šeimininko ekvinokcija (II)

VI

Dokumentus sutvarkė palyginti greitai. Banke, vyriokas, genamas nei tai vyresniųjų paraginimo daryti kuo didesnę apyvartėlę, nei tai to paties kaltės jausmo, kad nesugebėjo savo bendraamžiams klientams jaukaus lizdelio prie miesto parko esančioje alėjoje išrūpinti, antspaudais manipuliavo mikliai. Dar keletas įvairaus sudėjimo ir sąžinės padarų apžiūrėjo jų popierius… ir rankose liko dokumentas, ta šipkartė į naują gyvenimą.

Tą naktį buvo baisi praplyšusiu dangumi, ir jie paskutinį kartą rimtai glaudėsi savo senajame bute, dvelkiančiame lengvu puvėsiu kvapu, makaronais su prieskoniais ir mergiškai salsvu medvilnės kvapu. Kampe zyzė senai naujas vido televizorius, ir per verslo žinias ekrane pasirodė juodomis kaip anglis akimis vyras, vardu Lapinas. Jis trumpai, bet atkakliai kalbėjo apie tai, kad miesto žmogus tarp pilko akmens luitų yra vienišas, ir vienatvės žvėrį sudraskyti stengiasi bėgdamas gyventi į kaimą ir pirkdamas tą kaimą.

Susiglaudė, ir tylėjo po viena antklode. Ant sienos priekaištingai ciksėjo tėvų kartos gyvenimu septyniasdešimtaisiais dvelkiantis laikrodis, tas netikro miesto laikrodis. Vienas iš jų dar prisiminė tas akimirkas bendrabutyje, kai gretimais lovoje šnopuoja du kūnai, o tu užsisuki į sieną, stipriai įsikandi antklodės kampą ir apsimeti miegąs. O gal prisijungt…? Bet greitai šis košmaras tik žybtelėjo kanopom lyg sartis, ir pranyko tanato glūdumoje.

VII

Pirmasis rytas išaušo skaistus, baltomis kaip miltai, kaip prie šlaunies priglausta žąsis, kaip tik ką iš ploterio išleistas brangus popieriaus lapas rankomis. Ir širdžia balta, o atsivežti skudurų gumulai buvo jaunatviškai spalvoti. Tik įėjęs į priemenę, jaunasis vyras griebė savąją už džinsų, švelniai juos nusmaukė, paskui bloškė ant didžiulės drebulinės skrynios ir paėmė. Ji iš pradžių nustebo, paskui su pasimėgavimu sekė gyvsidabrio upės pulsavimą, kol toji išseko. Vėliau abu nurimo, išsikrovė daiktus ir iš langinių tarpų iškrapštę bičių lavonėlius pasikabino naujas, mėlynai languotas užuolaidėles.

Gyvenimas pradėjo tekėti, ir jie pamaži išmoko sveikintis su kiekvienu kaimynu įdiržusia ruda oda. Vyrai užeidavo pas Žygimantą parūkyti ir trečiu asmeniu kalbėdavo apie kažin kieno itin nuodėmingus darbus ir panašaus pobūdžio užmačias. Moterys užbėgdavo pas Auksę patylėti, tik paskui ji neapsikentusi iš už šviežiai nuobliuotos lentynos ištraukdavo kruopščiai slepiamą plokščią butelį ir pripildydavo nesibaigiančias antpirščio dydžio taureles. Buvo čia dar nesudrumstų, įkypų vaikiškų akių, ir dar visokių – ir visos tos akys dėl visa ko apsidairydavo, ką čia juodą dieną iš jaunųjų turčių bus galima paimti, nes miestelyje neseniai pradėjo supirkinėti metalą.

Atvažiuodavo ir savų, su kuriais dar atrodo prieš keletą metų jaunieji vieną kūną sudarė, kur kartu su viena audra mieste kovojo. Tada daug nekalbėdavo apie darbą, tik truputį vienas kitą pagarbindavo, o tada vienas kuris išsitraukdavo stačiakampį nediduką celofaninį maišelį, kitas – ilgus popierėlius tabakui įsukti, ir verandoj paskrisdavo, krizendami vienas kitam galvą ant peties padėdavo. Vieną kartą kažkuris atsivežė maišelį mitsubišių, tai taip ir prasėdėjo iki pirmųjų gaidžių į žvakių šviesą žvelgdami, tarsi gertų milžinišką stiklinę balto pieno.

VIII

Taip laiminga kryptimi pradėjęs eiti gyvenimas gal ir būtų pasibaigęs be jokių stipresnių įspūdžių, jeigu Žygimantas vieną kartą nebūtų panoręs užkopti į didžiąją lauko gale atsiveriančią kalvą. Atsargiai praėjęs pažliugusią pievą, jis pajuto nejaukų šiurpulį, kai atsistojo prie tako tarp dviejų aklos tankmės sienų. Jokio balso, jokio gyvybės ženklo, tik uodų spiečius zirzė aplink galvą, ir nuo to zirzimo vieta atrodė dar šiurpesnė, dar negyvesnė.

Tačiau belipanti aukštyn tas kraupus įspūdis giedrėjo. Buvo jau gana vėlus metas, bet jis nesulaikomai panoro eiti tolyn, jį stūmė priekin nauja pakilusios energijos banga… ir priekyje jis išvydo baltą, aukštą pavidalą, kuris mėnulio šviesoje iš anapus slinko priešais. Susitikimas darėsi neišvengiamas…. Blyškus pavidalas subliuvo ne žmogaus balsu, ir metėsi žemyn šlaitu.

Žygimantas nespėjo nei akimis sekti, nei pažinti to per vienodybę ir nykybę bėgančio, nuo jo paties bandančio pasislėpti silueto. Tai nebuvo vyras ar moteris, tai nebuvo homo sapiens, taip greitai keturiomis nei viena šiuolaikinė žmogysta nešuoliuoja. Bet nesvarbu, kad neįžvelgė ir neatpažino – jo viduje tarsi kaži kas persivertė, staiga visi jo ankstesni pamąstymai atrodė nepagrįsti ir vaikiški, o poelgiai – tarsi be pajėgų, pasiryžimų ir vilčių. Dar ilgai jis klaidžiojo prietemomis, o nusileidęs ant kalno priklupo ant varsnos ir saujoje suspaudė drėgną  žemės gniužulą.

IX

“Einu liuobtis”, - jis nedrąsiai iškošė per dantis savo pačiai.
“Eini kur? Žygi, tau nebūtina gerti…”, - jos rankos nusviro.
“Liuobtis einu”, - jis šiurkštokai žmoną stumtelėjo ir ryžtingas žingsniais nuėjo per priemenę, palikdamas pačią sutrikusią ir nelaimingą, nežinančią kaip jam padėti, koks čia šišas vyrui užėjęs. Taip ir baigėsi vienintelis šioje apysakoje pašnekesys. Giliau į jo dūšią kastis  ji nenorėjo, bet širdis sakė, kad aplink ją slankioja jau ne tas pats žmogus, su kurio ji taip triukšmingai prieš beveik metus atšoko vestuves ir šventoriuje laistėsi šampanu.

Iš kur galėjo ši jauna moteris žinoti, kad jis dar prieš dvi dienas turguje slapta nuo savosios pirko nedidelį rausvą paršelį, kurį dabar paslėpęs suklypusiame tvarte saugojo. Nejučiomis žvelgdamas į šį čepsintį ir gyvai krutantį gyvuliuką, vyras jau įsivaizdavo, kaip įsigysiąs ir avių porą, paskui pekininių ančių porelę, gal net mėsingą kalakutą ar strutį… Staiga jo susifokusavusių svajonių viršūnė tapo nedidelis rambus arkliukas, paties akyse išaugantis į didžiulį galingą ristūną, traukiantį geriausiomis padangomis ginkluotą vežimą. Arkliui reikės daug daug šieno, susikaupęs mintijo jis, ir mintys zovada plėšėsi tolyn.

Jojo pabėgimų ir nutylėjimų vis daugėjo, Žygimantas naudojosi kiekviena proga – tai jam knieti pamėginti iš karnų krepšį supinti, tai eisiąs į mišką brukniauti.. Vieną dieną Auksė pasekė jį iki miško ir tai, ką ji išvydo, ją mažumėle pritrenkė – užsimetęs drobinius marškinius, po kaklu pasikabinęs didelę pintinę, jos išrinktasis keliais klampojo per bruknienojus. Abiem rankomis krovė mažytes raudonas uogas į talpą, ir judėjo pirmyn, paskui save miško paklotėje palikdamas plačią rasotą brydę.

X

Auksė stovėjo ant slenksčio ir žvelgė į tolį. Jai patiko žiūrėti, kaip medžiai ant stataus smėlėto skardžio ramią vasaros dieną  žalia siena griūva į vandenį ir tarp jų žydroje ežero gelmėje draikosi balti pūkiniai debesėliai. Kai šalia buvo vyras, pasaulis atrodydavo tada be galo erdvus, be nereikalingų žmonių, o jie – visagaliai jo valdovai.

Ji taip ir rymojo, o tuo metu ant stalo padėtos sviestinės nutūpė drugelis. Sviestas buvo šviežias, rasotas, ir drugelis nekasdienis – pats machaonas. Bet jo mažytės kojelės po truputį pašildė paviršių, ir pradėjo klimpti. Kuo labiau drugelis mėgino išsivaduoti iš to saulės spalvos paviršiaus, tuo labiau jo kojelės smego gilyn. Vienu metu atrodė – po truputį, po nedaug, o vėliau – kad tuoj sviestas ir drugelis sudarys vienį.

Ji pasisuko, tuščiu žvilgsniu apžvelgė mažąją dramą ant stalo ir tyliai pamąstė: “Dieve mano! Įkliuvo, lygiai kaip mes… Įkliuvo, ir nepaleis. Tiesiog įkliuvo”.

Ir savo pirmosios skarelės briaunele pasivalė akies kamputį.



Pirma dalis



Vilnius-Rykantai, 2005 m. vasaris – gegužė

Kūrinio stiliui būtina buvo panaudoti Jono Avyžiaus “Sodybų tuštėjimo meto”, Jono Biliūno “Laimės žiburio”, Vinco Mykolaičio – Putino “Altorių šešėlyje”, J. Tumo – Vaižganto “Dėdžių ir dėdienių” fragmentus