Apsireiškimas

Praeinant pro niekieno nefotografuojamą tiltą Paryžiuje, mūsų mylimą ir niekam nereikalingą herojų užkalbino praeivis.
- Atsiprašau, kad aš jus čia taip užkalbinau, bet ar galiu jūsų šio to paklausti???
Herojus, seniai neatvėręs burnos žmogiškam pokalbiui, tik nežymiai linktelėjo.
- Aš noriu dešimt sū už tai, kad jūs manęs niekada daugiau nebepamatytumėte.
Ką gi, pinigų ir cigarečių kaulintojų didmiestyje niekada netrūko, o jų išradingumui, atrodė, nebuvo ribų. Taigi, herojus, atlaidžiai ir šiek tiek liūdnai palingavęs galvą, nusisuko ir nusliūkino toliau ieškodamas tarp grindinio akmenų plyšių įstrigusios laimės.
"... dešimt sū? Kam? Jie verti dešimties degtukų penkiasdešimties degtukų dežutėje... " mąstė sau herojus. Dar mintyse šyptelėjęs dėl pačio pasiūlymo absurdiškumo nuplaukė mintimis į kitą Senos krantą. 

Po savaitės ar dviejų, tiksliau po to, kai lygiai tris kartus smarkiai palijo, prašytojas pasirodė antrą kartą. Vėlgi taip pat netikėtai, vėlgi su tuo pačiu prašymu ir tuo pačiu pasiūlymu. Tik šį kartą jis jau prašė 20 sū.

Po dar keleto ketvirtadienių, kai dienos patiekalas Chateaubrando skerstgavio bare buvo kepsnys su krauju vyno padaže, mūsų herojui išėjus iš minėtos įstaigos, nepažįstamasis dovanojo dar vieną apsireiškimą – 30 sū. 

Kaip būna keista, kai stebuklą ir košmarą skiria toks kvailas ir niekam nereikalingas dalykas kaip nuotaika. Nukritęs iš dangaus paukščio šūdo burbuliukas - tebūnie palaiminimas iš aukščiau ir tebūnie prakeikimas tiems, kurie to nesupranta.

Tuo tarpu herojus ir valkata susitikinėjo vis dažniau ir dažniau, o dešimties degtukų rinkos kaina vis kilo ir kilo, ir kai beveik pasiekė vieno hamburgerio su bulvyčių fri kainą, herojus neištvėręs paklausė valkatos, ko jis iš tikrųjų nori.

- Noriu taikos visame pasaulyje, kad visi žmonės būtų lygūs ir gyventų santaikoje. Noriu, kad niekas niekada nebadautų, kad nebūtų mirtinų ligų, kad norintįs kalbėti būtų išgirsti, o klausytis - suprasti. Noriu, kad visi vaikai šypsotųsi, niekas nekirstų miškų ir nenuodytų jūrų. Noriu, kad pasaulyje būtų daugiau meilės ir supratimo. Kad džiaugsmas ir laimė aplankytų kiekvieno širdį ir nebūtų dėl ko liūdėti…

Pertraukdamas, mūsų herojus paklausė kokia buvo paskutinė suma. Tada išsitraukęs piniginę, pakratė monetų kapšelį ir krapštydamas monetą po monetos sumokėjo lygiai tiek, kiek buvo prašomas. Po to tylėdamas apsisuko ir skubiu žingsniu nuėjo sau vos neužkliudydamas besibučiuojančios gėjų porelės.   
Po kiek laiko porelė prunkštelėdama susižvalgė išgirdusi vėjo atnešta vyro riksmą – Ir, kad daugiau jūsų nematyčiau!!!