Urtė

Namuos nuo žvaigždžių
Slepias žmonės.
Naktis ištvinus.
Kambary mergaitė pašarvota,
Jos plaukuos įsipynus
Rožė raudona.
Šešios lakštingalos ją aprauda
Už lango grotų.

Eina, dūsauja vyrai
Su atvirom gitarom.

F. G. Lorca


Sapnavo, kad ją kažkas pabučiavo į lūpas. Šaltas būčinys. Išdavikiškas. Ir spygus klyksmas išgąsdino ją. Kažkas tvojo plunksnom it bandytų pakilti nuo žemės. Juodos, gandriškos plunksnos pasklido ore. Keistai įraudusiame. Nieks jai nesakė, bet ji žinojo, kad turi saugoti šį bučinį. Kai sugrįš jau bus kitaip. Viskas kitaip.
Ir pabudus jai skaudėjo akis. Lyg būtų be paliovos verkus visą naktį. Bet ramybę, kurią rado šalia, norėjo suvynioti į mažą lininį maišelį ir paleisti pavėjui.

                                          ***

Dar išlėkdama išgirdau kaip mama šūktelėjo, jog pietūs kaip ir visada bus paruošti antrą valandą. Ji kone maldavo manęs sugrįžti ir pavalgyti. Abi žinojom, kad parsirasiu namo jau sutemus, mamai seniai sapnuojant devintą sapną. Ir graudu, ir gaila pasidarydavo tokiais miniatiūriniais momentais. Tik nežinau ko – ar savęs, ar mamos.
Įsispraudus į melsvą suknutę, surinkus ameliškus šypsenos trupinėlius, kaip ir kiekvieną rytą skubėjau ant kalvos, tyliai juos išbarstyti žmogiukams, kurie iš tokios aukštybės rodės kaip skruzdėliukai. Na jie ir buvo skruzdėliukai, instinktyviai judantys vorele, kiekvienas į savo paskirtą vietą. Kartais prasilenkdami jie dar persimesdavo žodelyčiais. Tyliais tyliais krebždėjimais, kad nesuardytų tos dinamiškos harmonijos.
Ir sėdėdama taip ant kalvos, vidury miesto, pūsdavau tuos ameliškus trupinius tiems mažiems skruzdėliukams. Ir patikdavo man taip stebėti, uosti švinines miesto dulkes. Taip bandydavau prisijaukinti vaikišką ramybę. Trokšdavau nors kartą pamatytį tą žalią dangų, žalias žvaigždes. Beprotiškai pasilgau Urtės. Tos  keistai keistos mergytės, porcelianinės lėlytės. Jos vaikiškos šypsenos, žalsvų akučių, katiniško murkimo. Tai ji buvo tas indigo vaikiukas, spinduliuojantis skaičiais mėlynais džiaugsmo lašiukais.
Ir prisimenu jos būstą, kur ji kažkada gyveno. Ten viskas buvo taip kaip man reikėjo – jauku ir žalia. Kabantys voratinkliai it gitaros stygas – skambėdavo pajudinus jas vėjui. Ir viskas čia priminė pasaką, seniai kažkada močiutės sektą ar pačios skaitytą.
Patiko man ir sienos – aptrupėjusios, kai kur įskilusios. Urtė niekada nemėgdavo piešti ant sienų, nes jai rodės, kad tie įskilimai ir aptrūpėjimai – patys gražiausi. Mažuliukų bildukų nukrapšyti, mažučių naminukų išdaužti.
Ir užuolaidos. Jos keistai plevendavo, lyg kas už jų stovėtų ir pūstų. Urtė nemėgo kitų spalvų užuolaidų tik geltonas. Tokios jai primindavo pavasarį žydinčias pienes. Nežinau kodėl, ji niekada nepasakodavo, tačiau pienės jai primindavo liūdesį. Tik joms pradėjos žydėti, ji niekur neidavo, įsisukdavo į raudoną antklodę, įsisprausdavo į supamąją kėdę ir rymodavo, žvelgdama nieko nematančiom, išplėstom akim į keistai plevenančias užuolaidas, kurios jai primindavo pienes. Tokią bejėgę retai ją matydavau. Niekuo jai negalėjau padėti, ji galėdavo taip išsidėti kad ir savaitę. Man keista atrodydavo, kad toks indigo vaikis gali taip rymoti, taip skaudėti ir neištarti nė žodžio. O taip kartais norėdavosi ją papurtyti ir paklausti – na kas tau? Kas tau? Kur tu dingsti tokiom dienom? Ir man taip graudu pasidarydavo, jog tokia bejėgė aš ir negaliu  jai padėti (o gal jai ir nereikėjo tos pagalbos), todėl tik išbėgdavau iš jos būsto ir praleisdavau dieną štai čia, ant šitos kalvos. Žinojau, kad ji ateis tik tada kai grįš iš savo kelionės. Bet nieko nepasakos, nieko nepaaiškins. Ir žinojau, jog niekada taip ir nebūtų man ką pasakius, jei ir būčiau paklausius. Todėl ir neklausiau. O ji ateidavo ir sakydavo – na eime, juk man reikia naujų kriauklyčių. Ir viskas vėl būdavo kaip seniau. Jos vaikiška šypsena ir indikiškas spinduliavimas viską užgoždavo.
Ant palangių ji laikydavo daugybę kriauklyčių – mažučių, dičkių, suskilusių, spalvotų, pilkų, liūdnų, linksmų. Ir kiekviena kriauklelė turėjo vardą. Visus ji prisimindavo. Kiekvienoj kriauklelėj ji apgyvendindavo kibirkštėlę džiaugsmo – tiek savo, tiek kitų, kurie drįsdavo su ja pasidalinti. Mėgdavau ir aš palikti Urtės kriauklėse savo džiaugsmą, nes žinodavau, jog ji juo rūpinsis, jog tik čia jis galės augti. Ir bet kada atėjus aš jį  rasiu ir galėsiu pakutenti vasariškai žalias pėdutes. Tose kriauklelės Urtė augindavo ir liūdesio trupinėlius. Jai jie atrodydavo pūkuoti ir mieli, jai patikdavo juos visus iškrapštyti rugpjūčio šviesiausią naktį ir paleisti skristi, sakydavo, jog taip krenta jos pūkuotos žvaigždės, nešdamos kitiems viltį, jog jų norai išsipildys. Visada stebėdavausi Urtės nesibaigiančiu vaikišku tikėjimu, tais mažulyčiais stebuklėliais, man patikdavo gyventi jos pasaulėly. Nuolat besikeičiančiam, kupino nepažintų spalvų. Jos tikėjimas man visada kvepėdavo cinamonu. Ir sapnuodavau ją kartais, tokią alisišką, ir ji visada sapne mane vesdavosi žaisti šachmatais, ir visada aš pralaimėdavau, o rytais ji mėgdavo mane erzinti ir sakyti, kad aš per daug būnu įsijautus į sapno aplinką. Abi pradėdavom juoktis – aš iš baimės, ji iš laimės, kad vėl pavyko mane išgąsdinti.
O jaukiausias Urtės būsto kampelis buvo Angelų Buveinė. Bent jau ji pati taip vadindavo vietą prie lango, kur buvo sukabinėta gausybė varpelių, įvairių dydžių ir spalvų. Urtei patikdavo jų klausytis atsidarius langą vėjuotą dieną. Ji visada man aiškindavo, jog varpeliai praneša apie atskridusius angelus. O jos didžiulė vaikiška šypsena man parodydavo, jog ne varpelių ji klausosi, o skaisčiai vėjuoto angelų šniurnėjimo.
Naktis praleisdavom balkone. Kaip man jis patikdavo. Kvepėdavo ten paslaptimi ir drėgme, jaukia vėsuma, net karščiausia vasaros naktį. Urtei patikdavo įsikuisti tam balkonėlį vasaros naktimis ir indigiškame danguje stebėti virpančią žvaigždę. Jų ten būdavo daug, bet jai patikdavo kažkodėl tik viena. Niekad jos nematydavau, nors Urtė kiekvieną kartą noriai man parodydavo pirštuku – štai štai, žiūrėk, ar girdi? Nežinau, gal nemačiau, nes iš tiesų negirdėjau tos žvaigždės virpėjimo.
Tam apčiam balkonėly gyvendavo mažulyčiai nykštukai, žaliom samanotom kepurytėm, rudom drapanėlėm apsirėdę. Urtė buvo kruopščiai, iš įvairiausių akmenėlių, pastačius jiems nameliukus. Visas balkonas buvo pristatynėtas įvairiausių dydžių nameliukais ir priminė akmeninį nykštukų kaimelį. Na, aišku toks ir buvo. Urtė mėgdavo, niunuojant kokią melodiją, karts nuo karto nuvalyti nuo jų nusėdusias dulkeles. Jos svajonė buvo tam pačiam balkonėly apgyvendinti upės nykštukus. Tik niekaip nesugalvodavo iš kur gauti tekančią upę, nes juk be tekančios upės srovės nestovės nameliukai, o be vandens nykštukai neišgyvens.


Ir kiekvienas pučiamas, vėjo nešamas ameliškas trupinėlis, įsmigdavo kur nors į Vilniaus paliktą pėdutę. Gal ir pradžiugindavo kokį prabėgantį, skubantį žmogiuką – skruzdeliuką. Gal atėjus rudeniui iš tų trupinėlių išaugs Urtės gėlės. Tik jas reikia laistyt. Juk Vilniaus pėdsakai švininiai, ne visos Urtės gėlės jas mėgsta.
Ir lauksiu, ir pūsiu tuos ameliškus trupinėlius.
Ir vaikiška Urtės šypsena češyriškai čia kabės.
Galbūt visada.