Sapnas II

<kodėl pro mane visi eina aukštyn kojom?>
- Laikas gerti vaistus.
Vėl nugrimztu į raminančiųjų patalą. Minkšto rausvo šilko pilnatvė pradeda po truputėlį liūliuoti mano sąmonę ir klyksmai nutolsta, o grotos ant lango susilieja. Visi garsai pavirsta į vientisą gausmą – visai, kaip tada, kai...
Šundaktaris (be abejo, panašus į tą, kuris...) vėl artinasi.
- Na, kelkis!
Keturios stiprios rankos sugriebia mano apsvaigusį kūną. Iš miglos vėl išnyra vaizdas kaip tik tuo metu, kai mane tempia pro veidrodį. Pažvelgiu į save ir nutaisau šlykščią grimasą kaip kad esu įpratęs. Tačiau be purpuro ji nesižiūri.
Kaip ir suvargęs ir sudaužytas kūnas, kuriame beveik palaužta dvasia.
JIE įkalino savo imperatorių.
Vėl dūris... jie verčia savo imperatorių išgyventi tas akimirkas vėl ir vėl.
- Kas tu?
Tyliu, nes žinau, kad tai beprasmiška.
Smūgis.
Dar vienas.
Po trečio sukniumbu.
- Ar kalbėsi?
Dar vienas dūris ir aš vėl skęstu lediniame šaltyje. Tačiau net jis atrodo karštas, palyginti su širdies šalčiu po to, kai netekau...
- Na?
Pabandau atsitiesti.
- Aš Gajus Cezaris, jaunystėje tarp karių vadintas Kaligula, tavo imperatorius, pederaste. Ir tu atsakysi už tai, ką dabar darai.
Po dar vieno dūrio tamsa apgaubia mane ir aš žinau, ką jautė...
Šaltis išblaško svaigulį ir niūri ledinės celės realybė priverčia mano nuogą kūną susiriesti ant akmeninių grindų. Visai kaip tada, kai...
...mirė
<Druzile, čia tu?>
---------------
Atmerkiu akis... dėl tikrumo suploju delnais. Įbėga tarnas.
- Ko pageidausite, Jūsų didenybe?
- Galėtum pagelbėti savo imperatoriui ir padėti jam galutinai pabusti. Ar galėtumei atsisakyti?
- Ką Jūs, Gajau...
- Tuomet mirk!