Šeimininko ekvinokcija (I)

I

Pakirdo gyvuliai, bet šeimininkas nepakirdo. Mat dūšelė sekmadienį po pietų atsiskyrė nuo kūno, gulinčio priemenėje. Gyvuliai gailiai mūkė, arklys kaukė, o vištos pamažu kraustėsi iš proto. Nieko – po kelių dienų juos visus išsidalins iš visų tėviškės kampelių suvažiavę giminės.

Šeimininko ūmaus būta. Moteriškių per daug neprisileisdavo, o ir prie kaimo parduotuvės nevengdavo rudais plaukais nužėlusia ranka bendrapiliečiams per veidą užvažiuoti. Ilgai po to krumplius skaudėdavo, skuduru tekdavo apsivynioti. O lytinį aktą daugiausiai su šunim savo, Rudžiu imituodavo.

Bet veltui viskas… Jau neišromytas jaunas arklys vienas prie ėdžių stovi, o trobos langai tamsūs kaip akiduobės. Net eilutės miesto laikraštyje tam nebuvo skirta – pats šeimininkas krito, ne nuo svetimos rankos. Nesmurtinė mirtis, kaip dabar sako.

II

Iš kaimynų teko suolus skolintis, tiek žmonių į laidotuves prisirinko. Laidojo netoliese, už miestelio prieš kelis metus įkurtose kapinėse su aukšta vieline tvora. Kai kasė duobę, žemė kvepėjo žemuogėmis, asiūkliais ir vėlyvu obuoliu, o vėliau nukrautas stalas – iš visos Lietuvos suvežtu skilandžiu.

Bet neilgam! Netruko sudzingsėti pirmos taurelės už velionio dūšią, pripildytos kruopščiai išvaryto drato, kaip sužybsėjo vyrų ir moterų akys. O po trečiosios ir kalbos prasidėjo, iš pradžių tyliai, pasikuštavojant, vėliau – virs garsesnės ir kartesnės. Kuris labiau nabašninką mylėjęs, kuris jį daugiau kartų prisiminęs – tai kuriam ir turtas priderėtų atitekti. Ar bent ženklioji jo dalis.

Vienas iš vyrų išėjęs parūkyti pamatė už kampo kokį tai šešėlį. Arčiau prislinkęs mato – juk tai seniai matytas svainis jau į “audinės” bagažinę prismaugtą paršą bekraunąs. Tai metė cigaretę į šoną, iškart skandalą sukėlė, vyrai į krūtinės gaurus vienas kitam kibo, o moterys irgi nepėsčios – kuri plaukų kuodą giminaitėms drėskė, kuri atgal su aštriu kulniuku spyrė.

Triukšmas it skerdžiama visa  kaimenė būtų apylinkėse buvo girdėti dar iki pavakario. Vėliau sužvigo išvažiuojančių mašinų varikliai, nuskambėjo dar paskutinis keiksmas ir pažadas kitą kartą atsiskaityti, ir viskas pamaži nurimo. Tik pavėlavus iš laukų sugrįžusi katė vis nesuprasdama dairėsi, kas gi čia nutiko, kol jos nebuvo.

III

Katė rudenį kojas pakratė, ir jos vaikai jau suseno, kol į sodybą vėl užsuko mašina. Su užrašu ant šono – “Kubas. Nekilnojamo turto agentūra”. Iš automobilio išlipo aukštas, ūsuotas, juodu kostiumu pasidabinęs vyras. Jis klestelėjo ant automobilio kapoto ir lėtai išsitraukęs užsirūkė cigarą. Balzgani kubietiški dūmai susimaišė su prabudusio beržyno alsavimu, į šoną spruko pirmasis metų citrinukas.,, Rodos, tiek metų jau buvau pabėgęs iš šių vietų”, - mąstė jis. “Dienomis kaip paklaikęs kojotas laksčiau miesto gatvėmis, sekinau save  nesibaigiančiose derybose,  dabinausi uždirbtu auksu, o atsipalaiduodavau “Men’s Factory” prieblandoje. Maniau esąs tikras miesto labirinto, jame užkuoduoto turto asas, kuris niekada nepaliks savo šachmatų aikštelės, amžinai loš ten intelekto aštrumo partiją. Bet štai aš ir vėl čia – tarp arimų. Nieko nepadarysi – Rinka ir jos mažoji bjaurioji pusseserė Paklausa su gnomu broliuku Pasiūlos Nebuvimu diktuoja savo”, - liūdnai sau prisipažino.

Numetė cigaro galą, nusispjovė ir pakėlė prabangaus mobilaus telefono ragelį. Po dviejų dienų į sodybą įlingavo autobusiukas su pora darbininkų. Išsikrovė duoną, dešrą, alaus “bočkę”, ant suolo numetė iš vadovų gautus pastatų dokumentus ir atplėšė lentomis užkaltas priemenės duris. Į veidą tvokstelėjo šlapimo, supuvusių skudurų ir perrūgusių obuolių kvapas. Vyrai susikeikė ir atsiraitojo rankoves.

IV

Sunkūs ir keisti tada buvo metai. Atšilus klimatui, visi vyrai ir moterys puolė iš kojinių ir vokų su angliškais adresais traukti banknotus. Ir skubėjo pas tarpininkus pirkti vietų, kur senatvę žadėjo sutikti. Greitai nebeliko nei gražiųjų vilų panemuniuose nei paneriuose, nei geometriškai netaisyklingų užuolandų senamiesčiuose ar naujamiesčiuose,  o jau greitai buvo išgraibstytos net pilkos betoninės dėžutės, tos miestiečių vilčių vienutės.  Žmonės nerimo tarsi didžiulis skruzdėlynas, kurio kiekviena skruzdžia sumanė su kaimyne pasikeisti vietomis ir dar persitempti visą mantą. Čia, dabar ir tuoj pat.

Jaunos poros, kai kurios su vaiku įsčiose, kai kurios dar be jo, klaidžiojo nesuskaičiuojamas valandas pro namų virtines, žvelgdamos su viltimi į šviečiančius ar nešviečiančius langus. Ir nusisukdavo su kartumu sužinoję, kad čia jau gyvena tranas ar bičių motinėlė, kad ši ląstelė jau užimta, ir jiems teks grįžti į pradinę būklę - tuštumą.

Tamsiai mėlynos spalvos apdarais vilkintys vadybininkai grįždavo namo šlapiais nuo prakaito kostiumais, juos išgręždavo ir plaudavo kūnus valandų valandas po aštria srove bėgančiu vandeniui, bet vis tiek negalėdavo nusiprausti gėdos ir gailesčio, kad nepavyko padėti savo bendraamžiams, kurie neturėjo kur galvos paslėpti. “Ant akmens šiąnakt dėsime galvas, po žvaigždėm šiąnakt gulsimės”, - visiems galvoje skambėjo Kernagio daina.

Bet šitai vieną gražią vasaros dieną  grupelė drąsuolių - jaunikaičių ir merginų, vaikų ir suaugusių vyrų, išblyškusių ir nuvargusių, - atsibudo su nauja mintimi. Visų jų akyse staiga sušvito viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas. Suriko visi galingu balsu ir kaip sukilusių jūrų bangos puolė prie mašinų. Jų blizgančios akys įbestos buvo į kelią ir mintis negalėjo iš jų galvos iškristi – juk tai ne miestas, o kaimas turi būti jų  kelionės galas, tat jų pačių laimė jų akyse stovėjo... Kaip amarai rožės žiedą puola, taip volksvagenai vabalai, citroenai ir saabai kaip nežabota vėtra po apylinkes pasklido…

V

Pirmoji pora prie sodybos privažiavo pirmadienį prieš septynias, o savaitės gale čia jau buvo apsilankiusi gera dešimtis porų. Aukšti ir žemi, ploni ir stori, visi ėjo ir čiupinėjo kiekvieną kampą. Ponas Kubas buvo jų apsilankymui pasiruošęs – sodyba buvo užpuošta, baltos megztos staltiesėlės patiestos, o visi šeimininko blogų darbų ženklai užmaskuoti. Na, gal ne visi, bet daugelis tai tikrai. Visi ėjo ir čiupinėjo, kaip kokiam turguj, kaip kaziuke, kaip ermitaže, dažai dar ir kvepėjo, rankos drebėjo, o blusų juk plika akimi neįžvelgsi.

Tačiau ne vienodai šie apsilankymai baigdavosi, oi nevienodai. Vienos poros pamaklinėję aplink pastatą bei ūkinius priestatus tik nusijuokdavo ir vėl dingdavo nuūždami plento link, kiti iščiupinėję dar grabaliodavo įvairias šeimininko namo dalis, kol juos lydintis nekilnojamo turto agentūros atstovas vartaliodavo akis, ir tik tada sėsdavo į juodąsias geldutes. Griežtai reikalavo ir tyliai šnibždėjosi, derėjosi kaip turguje ir tyliai po nosimi švilpavo kaip vieversiai, bučiavosi ir žaibavo akimis, pykosi ir taikėsi. Tik susitaikyti su dalia, kurią čia tarsi kryželį teks iki dienų pabaigos nešti… kažin kaip nei viena dvejikė su tuo iki galo ir nesusitaikė.

Žinia jau nuo seno esti neramių naktų. Oras elektra pernelyg persisunkia ar ką. Esti ir dienų tokių, kuriomis žmonės it bitės esti pikti, riejas, vaidijas, net mušasi, nori bauligan  eiti ar kokį kosmopolitaną skaito. Ir tądien oras buvo pilnas elektros, ir ji amalu byrėjo iš oro, nebesilaikydama, blizgėjo žybčiojo be griaustinio, pažemiais pynės. Kad būtų griaudę, būtumei nusimanęs esąs karo lauke per artilerijos ataką. Arba per kokios nors televizijos sezono atidarymą, kai reikia daug ugnies šviesų.

Kaip tik tuo metu prie sodybos prišliaužė kaip driežas geltonas fiatas ir iš jo kaip kamštis iš šampano iššovė dvi būtybės. Žygimantas ir Auksė. Du maži intelektualūs gyvuliukai nežabota energija žiežirbuojančios, išsižiojusios, goslios gamtos akivaizdoje. Krito lietaus lašai plaunantys jų pečius. Ir priemenė, iki tol buvusi per ilgai tuščia tarsi žiojosi kažin ką sakyti. Atvažiavę, atgal mentališkai nebegrįžo. Ryžosi.

tbc...




<I>Vilnius-Rykantai, 2005 m. vasaris – gegužė

Kūrinio stiliui būtina buvo panaudoti Jono Avyžiaus “Sodybų tuštėjimo meto”, Jono Biliūno “Laimės žiburio”, Vinco Mykolaičio – Putino “Altorių šešėlyje”, J. Tumo – Vaižganto “Dėdžių ir dėdienių” fragmentus. </I>