Rašyk
Eilės (72139)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





aamfaa aamfaa

Svajonė

Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose


Jis mane nuolat skaidė į dalis. Mėgdavo tai daryti. Savo mintimis karpydavo mane į mažas skiauteles – į kvailus poelgius, protingas mintis, netobulą išvaizdą, naivius, gal kiek paviršutiniškus jausmus... Nekenčiau to. Žinoma, jį gerbiau. Vien dėl to, kad jis buvo senas ir paliegęs, neturėjo vienos ausies ir apskritai buvo be galo ekscentriška asmenybė. Daug patyręs buvo mano kaimynas, Aleksandras ar Aleksas – kas ten jį žino. Tik jį Alium šaukdavo visas kiemas. Ne kviesdavo, ne –šaukdavo. Sunku buvo jį prisišaukti. Juk nepamiršau paminėti, kad senasis Alius buvo beausis? Juokas pro ašaras... Karo metu neteko ausies. Visuomet maniau, kad jam daugiau nei 300 metų. Kvaila, bet tada būčiau galvą davęs nukirsti, kad tai tiesa. Ir dabar turbūt taip tebeatrodytų, bet kažkur girdėjau, kad Alius nugyveno truputį mažiau (gal 299 metus, kas žino...). Tik apytikriai žinomas kaimyno amžius bei galvos šone styranti viena vienintelė ausis išduoda sunkią šio žmogaus praeitį. Jis pats apie tai daug nekalba. Per skaudu vėl ten sugrįžti. Pamenu, vieną kartą Alius buvo labai linksmas,  „su kvapeliu“. Tuomet mus pasisodino prieš save, ėmė kažką miglotai, padrikai pasakoti apie karą, Niekas nedrįso jo pertraukti, nors ir iškildavo klausimų. Pasakojo apie namus. Ir apie ausį. Sakė, kad pats ją nusipjovė, kad negirdėtų patrankų šūvių... Pamaniau, kad jis turi du kelius: galutinai išprotėti arba ateity tapti sadomazochistu. Bet ne viską aš tuomet supratau. Nesupratau to, kad kare žmonių vertybių skalė iš esmės pakinta. Ir skausmo nebejauti... Ir ausies negaila vardan MONO garso! Ech, kaip liūdna buvo klausytis kaimyno pasakojimų. O jis vis juokės, juokės – buvau be galo tvirtai nusprendęs, kad senis Alius tarė adios savo proteliui. Kartais jis būdavo išties keistas – stiklinėmis akimis žiūrėdavo į tamsą ir niūniuodavo lyg lopšinę:  „ Мы все бродяги желаем умереть... “. Visuomet manydavau, kad jis tamsos fėjoms šnibžda laimės burtažodį – nesijuokite, juk visi norime būti laimingi, net ir beausis Alius. Tik kažkodėl tos fėjos, matyt, irgi beausės, jo niekad neišgirsdavo. Per tiek metų neišgirdo... nejaugi dar liko vilties? Gaila buvo kaimyno, bet niekuo negalėjau jam padėti. O kai negali padėti- sako mano mama – atsuk nugarą ir eik tolyn. Bet aš taip negalėjau, nesu juk koks beausis, tfu, beširdis! Matyt buvau dar gyvenimo nesugadintas kaimo vaikas. Tai štai, visus tuos metus bandžiau susidraugauti su savo paliegusiu, sudžiūvusiu keistuoliu kaimynu, tik sekėsi visai nekaip. Man nepatiko, ne, ką ten nepatiko... aš stačiai nekenčiau, kad jis į žmogų žiūrėdavo kaip į naminio (garuojančio, kvepiančio?) troškinio puodą: sluoksnis proto ir minčių, sluoksnis jausmų, nedidelis sluoksnelis poelgių, kruopščiai viršuje pabarstyti išoriniai bruožai ir patys įvairiausi „ką Dievas davė“, suprask – talentai. Kol buvau mažas, nesuvokiau, kodėl jis negali žiūrėti į visumą. Juk jei tavo nosis kreiva, tai dar nereiškia, kad tu bjaurus. Arba, jei tu protingas, argi galima teigti, jog intelektualiai tolerantiškas?  Ech, net gėda prisiminti, kaip kasmet mamai siūlydavau padovanoti seniui Aliui šaukštą – kad troškinį pamaišytų. Mama tik ironiškai šypteldavo ir pažadėdavo: „ Būtinai, kitais metais būtinai padovanosime... “. Bet ėjo metai. Aš augau, augo net mano gyvaplaukiai po nosimi (didžiavausi jais). Kaimynas vis labiau pelijo. Gaila buvo žmogaus. Bet labiausiai gaila man buvo vaikiškos svajonės apie naminį (garuojantį, kvepiantį?) troškinį ir šaukštą, taip dažnai apmąstytą... Kvaila vaikystės užgaida liko neįgyvendinta. Vienądien išdrįsau ir nupirkau gražų drožinėtą medinį šaukštą. Buvo šiek tiek gėda, kad jau beveik barzdotas (nejaugi?) penkiolikmetis didžiavyris paisto senukui apie kažkokio troškinio maišymą. „Tfu“, - nusispjoviau per petį ir parodžiau liežuvį visiems savo kompleksams:  vaikiška svajonė turi būti įgyvendinta.
Namuose niekas neatidarė durų.
Teko pirktą šaukštą įdėti į karstą šalia Aliaus.
Visko juk būna.
2005-05-25 15:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 21 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-29 17:22
aamfaa
Brangute, gyvenime dar rasi daug labiau erzinanciu dalyku.... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-11 00:23
Kramtoske
komentarai skliausteliuose erzina..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-26 00:09
vaja
Tik nereikia panikuoti :) žiūrim, ką turim:
Visas kūrinys alsuoja lengvumu - nėra tragizmo - kodėl autorius neįliejo kurdamas? Žodžiai nieko nereiškia - turi skaitytojas jausti. Vadinasi, nereikia sureikšminti ir to "prakeikto šaukšto" vaidmens.
Penkiolikmetis - paauglys, ar ne? O gal jau vyras? ;)
Mažai padirbėta ar trumpai išgulėta, nesvarbu - kūrinys pagal rašymo stiliaus lengvumą turėtų būt "švaresnis", geresnis - daug taisytinų ir tikslintinų vietų, bet... jei autorius TAIP nori, jis visada teisus. (Kūrinį skaitant, iškart matosi autoriaus galimybės - tad ir reikalavimai nejučia kyla.)
Stebiu pro stiklą :)  - kaip kitaip - kiekvieną žodį - kalba eina ne apie autorių, o apie kūrinį. Visada maniau, kad kūryba - klaidinantis dalykas, ir autoriaus NIEKADA nereiktų tapatinti su jo kūrinių personažais. Deja, visaip būna.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-25 20:04
aamfaa
pagrindinė problema ir yra, kur dėti tą prakeiktą šaukštą - neišsipildžiusią vaikišką svajonę, kuri kaip žarija degina delnus... Pauuglystė?  Mažai padirbėta? Iš kur tau žinot..Tuoj imsiu jaustis kaip realybės šou stebima pro stikla...Visi mano viską žiną apie kikeviena, bet iš kur taip?:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-25 18:37
vaja
Lengvai išdėstyta, bet...
paviršutiniškai? Ir nenuosekliai? Na, nurašykim tariamus trūkumus paauglystės sąskaiton.
Pabaiga: atrodytų, kad svarbiausias dalykas - kur dėti šaukštą?
(Tarp kitko - liežuvio rodymas įeina į madą Rašykų kūryboje?)
Žodžiu, mažai padirbėta - pigiai mokėsim :) Sėkmės :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-25 16:19
bastetas
Ogi, žinai, pačiam buvo vakar kilusi mintis parašyti apie nuprotėjusį dieduką su šaukštu. Kaip taip greit perėmei mano minčių srautelį? Teks sugalvot kažką naujo.
O kūrinėlis tai neblogas. Būtent tokiam stiliuj, kokiam mėgstu, ir pats rašau. Būčiau tau įpylęs penketą, tačiau esu apribotas neprofisionalizmu(!). Mintimis tau 5 (:
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-25 15:59
ir kiti
kažkuo priminė tarybinį multiką apie senį batsiuvį ir jo duoną kasdieninę. kadaise jaudino. dabar stipriau reikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-25 15:57
ir kiti
truputį laikuose susipainiojai. gal toks ir buvo užmanymas? ... dar vienas portretinis darbelis. tikėjausi auksinės minties. iš koto verčiančios. ne šįkart.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą