Svajonė

Jis mane nuolat skaidė į dalis. Mėgdavo tai daryti. Savo mintimis karpydavo mane į mažas skiauteles – į kvailus poelgius, protingas mintis, netobulą išvaizdą, naivius, gal kiek paviršutiniškus jausmus... Nekenčiau to. Žinoma, jį gerbiau. Vien dėl to, kad jis buvo senas ir paliegęs, neturėjo vienos ausies ir apskritai buvo be galo ekscentriška asmenybė. Daug patyręs buvo mano kaimynas, Aleksandras ar Aleksas – kas ten jį žino. Tik jį Alium šaukdavo visas kiemas. Ne kviesdavo, ne –šaukdavo. Sunku buvo jį prisišaukti. Juk nepamiršau paminėti, kad senasis Alius buvo beausis? Juokas pro ašaras... Karo metu neteko ausies. Visuomet maniau, kad jam daugiau nei 300 metų. Kvaila, bet tada būčiau galvą davęs nukirsti, kad tai tiesa. Ir dabar turbūt taip tebeatrodytų, bet kažkur girdėjau, kad Alius nugyveno truputį mažiau (gal 299 metus, kas žino...). Tik apytikriai žinomas kaimyno amžius bei galvos šone styranti viena vienintelė ausis išduoda sunkią šio žmogaus praeitį. Jis pats apie tai daug nekalba. Per skaudu vėl ten sugrįžti. Pamenu, vieną kartą Alius buvo labai linksmas,  „su kvapeliu“. Tuomet mus pasisodino prieš save, ėmė kažką miglotai, padrikai pasakoti apie karą, Niekas nedrįso jo pertraukti, nors ir iškildavo klausimų. Pasakojo apie namus. Ir apie ausį. Sakė, kad pats ją nusipjovė, kad negirdėtų patrankų šūvių... Pamaniau, kad jis turi du kelius: galutinai išprotėti arba ateity tapti sadomazochistu. Bet ne viską aš tuomet supratau. Nesupratau to, kad kare žmonių vertybių skalė iš esmės pakinta. Ir skausmo nebejauti... Ir ausies negaila vardan MONO garso! Ech, kaip liūdna buvo klausytis kaimyno pasakojimų. O jis vis juokės, juokės – buvau be galo tvirtai nusprendęs, kad senis Alius tarė adios savo proteliui. Kartais jis būdavo išties keistas – stiklinėmis akimis žiūrėdavo į tamsą ir niūniuodavo lyg lopšinę:  „ Мы все бродяги желаем умереть... “. Visuomet manydavau, kad jis tamsos fėjoms šnibžda laimės burtažodį – nesijuokite, juk visi norime būti laimingi, net ir beausis Alius. Tik kažkodėl tos fėjos, matyt, irgi beausės, jo niekad neišgirsdavo. Per tiek metų neišgirdo... nejaugi dar liko vilties? Gaila buvo kaimyno, bet niekuo negalėjau jam padėti. O kai negali padėti- sako mano mama – atsuk nugarą ir eik tolyn. Bet aš taip negalėjau, nesu juk koks beausis, tfu, beširdis! Matyt buvau dar gyvenimo nesugadintas kaimo vaikas. Tai štai, visus tuos metus bandžiau susidraugauti su savo paliegusiu, sudžiūvusiu keistuoliu kaimynu, tik sekėsi visai nekaip. Man nepatiko, ne, ką ten nepatiko... aš stačiai nekenčiau, kad jis į žmogų žiūrėdavo kaip į naminio (garuojančio, kvepiančio?) troškinio puodą: sluoksnis proto ir minčių, sluoksnis jausmų, nedidelis sluoksnelis poelgių, kruopščiai viršuje pabarstyti išoriniai bruožai ir patys įvairiausi „ką Dievas davė“, suprask – talentai. Kol buvau mažas, nesuvokiau, kodėl jis negali žiūrėti į visumą. Juk jei tavo nosis kreiva, tai dar nereiškia, kad tu bjaurus. Arba, jei tu protingas, argi galima teigti, jog intelektualiai tolerantiškas?  Ech, net gėda prisiminti, kaip kasmet mamai siūlydavau padovanoti seniui Aliui šaukštą – kad troškinį pamaišytų. Mama tik ironiškai šypteldavo ir pažadėdavo: „ Būtinai, kitais metais būtinai padovanosime... “. Bet ėjo metai. Aš augau, augo net mano gyvaplaukiai po nosimi (didžiavausi jais). Kaimynas vis labiau pelijo. Gaila buvo žmogaus. Bet labiausiai gaila man buvo vaikiškos svajonės apie naminį (garuojantį, kvepiantį?) troškinį ir šaukštą, taip dažnai apmąstytą... Kvaila vaikystės užgaida liko neįgyvendinta. Vienądien išdrįsau ir nupirkau gražų drožinėtą medinį šaukštą. Buvo šiek tiek gėda, kad jau beveik barzdotas (nejaugi?) penkiolikmetis didžiavyris paisto senukui apie kažkokio troškinio maišymą. „Tfu“, - nusispjoviau per petį ir parodžiau liežuvį visiems savo kompleksams:  vaikiška svajonė turi būti įgyvendinta.
Namuose niekas neatidarė durų.
Teko pirktą šaukštą įdėti į karstą šalia Aliaus.
Visko juk būna.