apple:

grimzdama į dubenėlį vėjo
pajutau, kaip trūkinėja saulė,
nutekėdama kažkur į pievą.

rinkdama jos ašaras tylėjau
kol iš lėto sieloj gimė skausmas,
ilgesys,
kurį bandžiau malšinti
įsidėdama į burną uogą,
merkdama į jūrą pėdas,
priversta lakstyt po pievą,
gerti dangų...

jūros žingsniai mušė žemės ritmą,
mano siela – šito ritmo aidas,
rankom prisitraukė žemę
ir prigludo...

nieko naujo,
gal net nieko seno,
tik lėtai po saule
žmonės žaidė žemę,

nors jų šypsenos – tik saulės gabalėliai,
nuoplaišos nuo sudėvėto rūbo,
bet tuo tarpu mano siela gėrė
prijaukiną šviesą
                          nuo rasotų lūpų...