dabar

užsisągstęs porceliano sagomis
tolsta vėjas
žvilgsnio burtas palydi
apšiurusio traukinio nuskubantį liūdesį
į sumaištį įsivelia dulkės
ir nusviestas žodis
negalima įžiūrėti sapno kontūrų
pasaulis įlindęs į seną kostiumą
pykčiu degina kelio posukį




vakaras
nedrąsiai
bando
įrodyti
virpantiems
medžiams
kad
jų
balsas
ir
yra
ruduo




tylus dieviškas gyveimas
turi kentėti sausrą
paklusti saulėlydžio tradicijai
suprasti palaidotas mūmyse mintis
ieškojimai nepalietė tavo pažinties
ir užsimiršo žodžiai
o švelnus aidas glosto
džiaugsmo šviesą
ir miegantis valkata
kaip įkaitą
uždaro sapne tavo širdį
ir pražilęs žodis
lūpose serga toliau