Rūkaliai prisimąsto daugiau

Man apie kaklą dūmai.

Į smilkinius smūgiuoja saulėta mintis.
Per viršutinę lūpą kraujas srūva,
o šnervėse –
į kasą supinti plaukai  pavirto krešuliais.
Paskendo oras savo sultyse,
baltais, užkrušęs žemę ryžiais,
negyvai.
Retu voratinkliu vos juda drebulys į apačią.
Nuo įtampos palikdamas nariuotas savo kojas,
įspraustas purvino vandens vagoj gyliai,
po lašą statmenai.
Springstu laike savaime
neišspręstu kaulu!
Ar tai tiesa, kad širdyje gyliai,
be organo
-iliuzija gyvena?
Girdėjau sakoma,
dėl to, ir bitės,
žiedadulkių pauosčiusios panosyje sau duzgia.
Tranai vieni tarp vyrų likę,
medum sulipę,
tingi
ir nebesisaugo.

Vėl apie kaklą dūmai.

Į smilkinius smūgiuoja seilėmis lemtis.
Veršiuko akimis save nužiūriu,
kad įsitikint pagaliau...
Girdėjau sakant,
panašus
esu į šūdo krūvą!
Tuo netikėti, negali…