pienių gyvenimo metas (keturkotė – dvižiedė pienė)

ir parputosiu vandenimis į saulėtekio rėmus ankstyvas,
nusispjaut man į visus dieviškus imperatyvus ir dainas,
kurių neparašiau, neatsiprašiau,  nes jokio skirtumo - sakei.

o man į kalvio dirbtuves, į plyšį užtinusios akies įlindo,
išsigalando pienė išsižiodama ant rytinio verksmo lokomotyvo.
ir pervažiavo ją sugrįžusi, bet pamiršta malda į vieškelį kalbėta.
geltoname galugerklyje suskridę bitės raižė, beveik plaukus,
žinau nelaukusi lingavimo, be vėjo užbūrimo, krito išsiskleist.
kas nudūzgė, kažkas neveltui pėdą ant viršaus padėjo, veltui
į gelsvą vieškelį buvau išėjęs, o nešė medų grūsdamos į avilius.
gal, vis dėl to, tenai gelsvi plaukai rudėjo į balas mirkę – balo
ir vien dėl to mirtis apsalo, kai parašiutai skleidėsi pūkuotis.

ir nusiliesiu tavo kojomis, kaip užmirštas rugpjūčio rytas,
žinau tada išgąsdinau vilko alkanus vaikus, neradusius namų,
išskyniau pievų koliažus ir tavo ašaras nurijęs -  sulaukėjau.

o pienių pienas toks kartus, kad rytmečiai klūpėjo tykiai,
pardavę visus skausmus į vasarą keliavo svyrančiais žilvyčiais
ir jei ne gėlės dviem galvom ir keturi suaugėliai žalsvi kotai -
išsigimimo ženklas jų svarus, nusvėręs žemėn kančią kristi,
nebūčiau atsiklaupęs vyturiui, nes kičas degė pragare paparčio;
žiedavosi grioviais save, iš nukranktos jaunystės - pieva,
o žolės... o jose sulaukėm balčiausio mėnulio lipančio į sieną