Iliuzija

atsibudau miške
brėkštančio ryto pirštams perbėgus oda
vėsiame samanų alsavime
begarsiame savo visatos laike
kvepėjo nežinia ir paslaptimi
lengvame rūke
virpėjo smaragdiniai lapai
iš delnų sruvo kraujas
apleista Mnemosinės liko tik tuštuma
ir keistas raminantis kuždėjimas
raginantis keliauti toliau
atsistoti ir bėgti
kliūvant už medžių šaknų ir keistų iliuzijų
kai nežinomybė virsta tikėjimu...