Pasiklydo Karlsonas ant stogo

Pastelinis
dangus,
nuo stogo
              gailiai
          varva.
Skaičiuoju lašančius taškus,
delnais mosuodamas į dangų.

Skaidriam ore
melsvai
tamsa nušvinta,

besikartojant man,
rytinę maldą,

gal
    jau
        šimtas
                pirmą?

Permatomu rūku pavirto,
vidurdienio išlygintas rytojus,

pražydo debesiu dangus,

vienintelė -tokia neužmirštuolė!

Todėl šis rytas, - lyg Van Gogo nutapytas!
Toks nuostabiai gražus
ir niekur nematytas.

Jo pievoje
    dar gėlės nenuvyto,
  O aš skubu
                jau pasitikti
                            kito
                            ryto…