Aš mėgstu sėdėti liūdesiui ant kelių.

Aš tikrai mėgstu sėdėti liūdesiui ant kelių. Jis moka, jis taip gerai moka mane užmigdyti ir naktį man kaktą bučiuoja.. Ir aš sapnuoju, kaip mane išduoda ir palieka, o aš tokia stipri stipri. Tokia stipri, kad sėdžiu liūdesiui ant kelių ir nesikeliu. Tokia stipri, o kad aš tokia stipri... O tu mėgsti juoktis, kai aš jaučiu. Tu visada juokiesi, kai mano jausmai sklando virš tavęs. Juokiesi? O taip, aš bijau, kad tu nesijuoktum, as taip baisiai bijau, kad net nekalbu, kad net neduodu rankos. Nes žinau, mano burna nemėgsta supuvusių svajonių, mano rankos nepakelia tiek jausmų ir atiduotų, visus atiduotų tau. O tu juokiesi, nesijuoki, juokiesi. Ir bučiuoji. Žvaigždes. Dieną. Rytą. Naktį bučiuoji ne jas, naktį bučiuoji ne mane. O aš taip mėgstu mėgstu, aš taip mėgstu svajoti. O tu taip mėgsti mane išjuokti. Mes abu mėgstame. O aš mėgau dėlioti raides ant lapo, ant  sula kvepiančio lapo. Kaip dažnai iš mano lapų bėga sula. Ji tau neskani. Ji bėga, bet ji niekad nesibaigia. Nors tu ir nelaižai. Lapas. Globoja. Mane. O tave globoja naktį vieversiai, kartais mano juokingi sapnai, kuriuose aš stipri. Nenulipu niekada. Sėdžiu. Linguoju. Ir man sakė, kad jis mane myli. Sakė, kad jam nepatinka kai aš išeinu ir palieku jį su gauruota džiaugsmo skraiste. Jis myli ir tave. Tu jį išgimdai. Nesunkiai. Aš visada tikėjau, kad tu sugebėsi man kažką palikti. Kažką, kuo aš kiekvieną dieną puoščiausi, su kuo kiekvieną dieną sruvenčiau tavo takų vagomis. Su kuo naktim miegočiau. O tu žinai, jo pirštai balti. Ir ilgi, kaip tavo. Ir jie kiekvieną rytą stengiasi mane išliesti visą, stengiasi mane apgobti, stengiasi apkamšyti savo virpesiais. Taip, aš jį mėgstu. Kaip tavo rankas. Kaip rankas, nelaukiančias mano žvilgsnio. Kaip akis, nelaukiančias mano kojų atspindžių ant sienų. Kaip kvėpavimą, nelaukiantį mano atodūsių po tavo pirštais. Ir aš žinau, kad naktim aš laistau gėles, žinau, kad naktim tu pirštu nelaikai kišenėse. Žinau, kad aš pasiduodu liūdesio rankų gležnumui, žinau, kad tu nesijuoki iš mano rankų. Ir kad niekada jų neplausi, nes tau nepatinka kai jausmai išbyra ant tavo kojų. Ir kai tau juos reikia nešti, lyg sunkią gyvenimo dalią.