Žuvęs pergamentas

Menko dieviškumo kupinu pergamentu
bėgiojantys akli mamutai
rauna iltimis aštrius baltų rožių pumpurus.
Net silpnai prilietus, krinta žemėn
pavasario sniegu apsimetančių žiedlapių
nesvarūs debesys.
Ir krinta žemėn...
Vis krinta...
Tai jie, neperspėję net nieko,
dusliai sutrypė paskutinį mamutą --

O dabar vėl,
kaip ir tada, kai karšta aistra ją glostė,
žydi vienišumą spinduliuojanti kriaušė.
Jos byranti esybė svajingai virpina
pašiurpusio žolės fortepijono klavišus –
tai pergamentas vis ritmingai glosto mamutą,
kurio jau seniai nebėra --

------------------------------------------------------------

Skruzdėlė neša iltį ant delno.
Jai sunku (neišsiduok, mažyte...)
Dar anksti ryte išsiskleidė baltosios rožės
ir išpaišė akmenį mamutas
(irgi baltas)
Tik byrėti nenustojo,
vis glostė ir glostė menkutį pasaulį,
žydinti bevardės kriaušės
būsimų saldžių vaisių
viltis amžina --