Revoliucionierius

- Jonuk, kiek aš tau galiu kartot: geri vaikai privalo mokėti žongliruoti lapėm. Taip jau nuo seno čia priimta, - griežtai kalbėjo mokytoja, raktu prisukinėdama sau čiurną. Jonukas stovėjo nudelbęs straublį ir į skysto azoto grindinį kapsėjo didelės, kaip pupos ašaros. Vaiko galvose netilpo mintis (!) kodėl taip būtina? Kodėl nesame linkę falsifikuoti aksiomų? Jis įsidrasinęs paklausė mokytojos. Ši, savo ruožtu, gerai vožtelėjo jam su veržliarakčiu per galvas. Buvo pagyvenusi kyborgė ir akivaizdu, kad K. R. Popperio nepalaikė. Jonukas nusivalė straublį, įsidėjo akeles ir čiupo savo sportinį krepšį su lapėmis, kurios kniaukė kažkokią poeziją apie ekvilibristo mirtį. “Nu laputės laikykitės! ”, mintyse tarė Jonukas ir išsitraukė tris lapes iš sportinio krepšio. Viena buvo akinamai balta, antra sidabrinė, o trečia rusva (spalvų įvairovė tam, kad tėveliam neprailgtų stebėti pasirodymą). Taigi Jonukas jau buvo bepradedąs, bet kažkas padėjo ranką jam ant peties. Tai buvo Antanas, bene pats geriausias žongliruotojas visoj galaktikoj ir jį visi labai gerbė, o kas įdomiausia jis neturėjo rankų, ar šiaip ataugų, kurios padėtų švystelti objektą į orą.
- Ką čia bandai įrodyti, Jonuk? - ironiškai šypsojosi Antanas.
Ir Jonukas dar kartą susimąstė. “Juk mokytoja kyborgė ne rodiklis. Ir ką gi aš bandau apgauti – tėveliai taip užsiėmę darbais, kad jie niekada neateitų į mano pasirodymą”. Jis žvelgė į tolį ir jam po truputį ėmė aidėti laisvos, puikių revoliucionierių idėjos. Staiga jis suprato, kad vienintelis juos vienijęs dalykas buvo ūsai. Vaikui tarsi akmuo nuo širdies nusirito ir jis sušuko:
- Ei laputės, geriau eime nupirksiu jum po maudymosi kostiumėlį!
- Valio! – choru sužviegė pustauodegės, ir visi draugiškai nusirideno skysto azoto grindiniu.