Elegantiškai

Nė vienas žmogus negimė elegantiškai. Visi žino, kaip gimstam. Su ašarom ir klysmu, su krauju – be jokios elegancijos. Serga žmogus taip pat ne elegantiškai. Pūliuoja ir išvemia neapykantą.
Elegantiškai gimsta tik pavasaris, su lietum, visa plaunančiu. Žmonės dar kartais krenta. Veidu į purvą. Kartais iškyla – neelegantiškai žengdami per kitų galvas, neelegantiškai nunarintas.
Elegantiškai krenta ruduo, purvinos balos elegantiškai moka atspindėti dangų. Ir moka kilti medžiai iš mažos sėklos, kėkšto pamestos.

Gulėdama ji žvelgia į pelėsiais apsitraukusią sieną. Galėtų pasiremti į pagalves ir žiūrėti pro langą į vakarėjančią pienių pievą. Bet ji nekenčia pienių vakarais. Kai jos susiriša mažais mazgeliais ir būna tokios, na tokios – neelegantiškos. Todėl ji įsistebeilija į sieną. Apsilaupę tapetai, prisigėrę drėgmės, raitosi. Kartais ji nukreipia žvilgsnį į langą. Langas aptaškytas. Purvo grumsteliais. Pagiežos ir nepasitenkinimo kondencatas. Taigi. Kondencatas renkasi ant vėsiausių paviršių. Kadangi čia vienintelis drėgmės šaltinis – jos kūnas, tai ir priskretę lašeliai ant lango - jos nuosavas produktas. Ir pelėsiai - jos produktas. Ji guli ir paeiliui stebi juos visus. Savo produktus. Galėtų pasišlykštėti, kad taip neelegantiškai prigamino karčiųjų lašelių, bet, spoksodama į juos, daugiau nieko negali prisimiti, tik tą kartą, kai ją pažemino kažkoks asilas. Dar pamena, kokia nesėkmingai išskydusi buvo jos laimė, ir be viso to ji dėl nieko nekalta. Kažkoks pipirų ir surūgusių citrinų skonis pasklinda burnoj. Neelegantiška. Net  didžiąjam jausmui tinkamas žodis. Juk net meilėje – nieko elegantiško. Nuvarvėjęs tušas, paraudę akys, apsilankymai pas ginekologą. Vis dažnesni. Sujauktos paklodės, seniai neskalbtos, prisisunkę aitraus prakaito, neleidžia apie save pamiršti. Ir dar tas tarakonas, ropojantis per sieną. A taip, meilė. Tik dėl jos veidas pasikeitė į neelegantišką raukšlę. „Ir galiausiai visi jie kiaulės“ – nusprendžia ji.

Tai štai. Žmogus neelegantiškai gimęs, nugyvenęs pusėtinai neelegantišką gyvenimą dar neelegantiškiau miršta. Jis ne koks gyvulys, kad mirtų tylomis, kaip tikrieji gyvuliai dvesia. Ne, jis galuojasi, riaumoja, inkščia, spjaudosi, krenta putos, galiausiai prasideda traukuliai. Ir čia tik natūraliosios mirties pusė. O kur dar visos nenatūralios. Žmogaus neelegantiška egzistencija visiškai priešinga aplinkos elegantiškai egzistencijai. Juk mirštantis žmogus niekad negalės prilygti taip elegantiškai mirštančiai dienai.