Ir paukštis kyla be sparnų į dangų,
Ir žmonės žiūri be akių į aukštį,
Ir jaučia be jausmų pasaulį brangų,
Ir nori jie pagaut be rankų paukštį.
Jie nori skristi ir palikti žemę,
Nors džiaugėsi gėrybėmis jos amžiais,
Tai TIE, kurie seniai jau žemę remia,
Bet ne gyvenimo, o savo ramsčiais.
Jie verkia dėl pakilusių be ašarų,
Ir ieško paukščio be sparnų plasnojančio,
Ir džiaugiasi ateinančiais į pasaką,
Kurių žvaigždė dar skaisčiai neliepsnojo.
//Jie verkia dėl pakilusių be ašarų,
Ir ieško paukščio be sparnų plasnojančio,
Ir džiaugiasi ateinančiais į pasaką,
Kurių žvaigždė dar skaisčiai neliepsnojo.//
....geriauses:)
pritariu kunix - putinas putoja, skaisčioji aušra liepsnoja, žemę sakalai paliko....verkė be akyčių Miko... belle et triste'ika.
visgi turiu porą klausimų.
1) kas ir kaip, kokiais ramsčiais tą žemę remia? besparniai paukščiai ar berankiai žmonės? čia jau anekdotai apie mergytę be rankyčių ir be kojyčių. kam tą žemę iš viso ramstyt?
2) kas ten ieško to plasnojančio paukščio? nes pirmame posme minimi ir paukščiai, ir žmonės.. tai kas pagaliau?
3) nuostabu, kad puikiai skamba, bet to juk neužtenka.. o liaudis, ištroškusi vadovėlinių simbolių (nežinau, gal čia nostalgija literatūros pamokoms, kai mokytojas užvertęs akis ir pagautas ekstazės skindavo iš vainiko lelijas). žodžiu, kas sakė, kad atsistiktinai surimuotos eilutės (aukštis - paukštis) ir - fantastika - skambūs žodžiai - tai jau eilėraštis?...
oj. kažkokia arši aš šįvakar. no offence:)
nei Tavo putiniški margasakaliai simboliai, nei mano perregimi garsasargiai nepajėgūs apsaugoti nuo nesargaus gyvenimo, sproginėdami pratrūksta ir gyvenimas pursloja, net mito/pasakos ideologistiką prajodydami... :)
plg. "garsasargių gaisras". :)