Išpažintis neišgirstajam

Pradingusiais šaligatviais
Prabėga sąskambių verpetas,
O gatvės dar
Sustingusios nuo
Vėjo šypsenos.

Prisimeni
Dėliojom kelią vaikiškom svajonėm,
Peizažus kurėm viens kitam
Ant bėgių
Ir suskilusių miražo atbrailų.
Ir bėgom tekini
Į dykumos pinkles,
Į glėbį jos
Ir vienas kito.

Ir pakaitom į butelį sulindę
Džino laukėm naktimis,
Kad rytui auštant jis sugrįštų.


                    ***

Norai septyni
Stebuklai –
Minioje pradingusi
Savaitė.

Išsiplėtusiuose vyzdžiuose
Skilinėja stogai,
Saujoje smėlio
Plyšta dangus
Ir blūdijantys sparnuotieji
Dangaus vaikai
Ošia
Sparnais bružindami
Smuiko stygas

O tu vis tiek pagrok,
Pabrązgyk savo gitara,
Beproti,
Gyvenimas sugrįš dar neišėjąs.

Tik žvakės lydosi
Iš pykčio
Daug ankščiau

Pabrązgyk,
Juk tavęs daugiau to neprašysiu.
Iš butelio tik septyniom
Tesugrįžau.