Sirgti...gyvenimu

Lyrinė novelė

Sirgti... gyvenimu

Visi įvykiai ir personažai išgalvoti.
Jei surasite panašumų, tai bus
tik atsitiktinumas.

Tai įvyko viename iš didžiųjų šalies miestų, kur žmonės šalti ir alkani – naujovių, neblėstančių įspūdžių ir meilės nuotykių. Bet tai, apie ką šiandien jums pasakoju, nebuvo vienas iš tų ryškių niekučių, kasdienybei suteikiančių apysaldį skonį. Tai nebuvo vien butaforija ar teatro scena, kur aktoriai vaidina su kaukėmis, norėdami sustiprinti įspūdį ir paryškinti charakterius. Mes buvom tikri. Ir asfaltas, ant kurio užaugome, buvo tikrų tikriausias. Tie jausmai, gimę staiga, ir galbūt pavėluotai... Tik dėl jų mes niekada negalime būti tikri – trapu juk tai, beprotiškai trapu, ypač, kai jie pražysta viename iš didžiųjų šalies miestų, tarp vienadienių spektaklių ir daugiaveidžių žmonių.
Buvo tvanku ir giedra. Tas sodelis pačioje miesto širdyje, kur vidurdienio metu būriuodavosi keistos ir gana ekscentriškos asmenybės – tada ir mes ten suradome švarų, ką tik nušienautą, tik šiek tiek nuo trąšų ir chemikalų pageltusios žolės lopinėlį. Mieste, tokiame dideliame, kokio oru kvėpavome mes, tai buvo didžiulė prabanga.
Jis sėdėjo ir vis kalbėjo, nekreipdamas dėmesio į tai, ar jo klausomasi. Jis nebuvo iš tų, kurie mėgsta išskirtinį dėmesį ar perdėtą domėjimąsi. Sakydavo, kad auksas net ir pelenuose žiba – po šių žodžių abu prapliupdavome juoku... O tą tvankų trečiadienį, kai parkas knibždėte knibždėjo žmonių, jis kalbėjo MAN. Kalbėjo apie orą, niekaip nesibaigiančius egzaminus, miego trūkumą ir netikėtai užklupusį sunkų bronchitą... Kalbėjo ir kalbėjo. Matyt iš mano akių įspėjo, kad man gera tiesiog sėdėti ir jo klausytis. O aš taip dariau – klausiausi, bet nesugebėjau suprasti nė vieno jo žodžio, ištarto drėgnomis lūpomis, iškvėpto miesto oru persismelkusiomis šnervėmis.
- Tai ar žinai, a? – jis palinko arčiau ir įsmeigė skvarbų, lyg lietus viską plaunantį savo žvilgsnį tiesiai į mane.
Kažkodėl mano smilkiniuose, lyg konvulsijos pagautas, tvinkčiojo kraujas. Apsižvalgiau. Keletas žmonių žiūrėjo į mus. Tada nesupratau, kodėl – juk didmiesčiai turi savas taisykles ir aš jas puikiai žinojau: žmonės tavimi domisi tik tuomet, jei tai jiems bent šiek tiek naudinga. Bet pasirodo, tada dar ne viską supratau. Ir tegul. Bus ką atrasti vėliau.
- Apie ką tu čia? – kvailai paklausiau, neslėpdama savo sumišimo ir to, jog negirdėjau nė žodžio.
- Et, nesvarbu, - nusijuokė jis savo lūpų kampučiais. – Apie gyvenimą, apie... Bet pašnekėsime apie tai kitą kartą. Tu šiandien labai išsiblaškiusi.
Jis tiksliai pastebėjo – išsiblaškiusi. Tik ne šiandien, o gerokai ilgesnį laiką man taip... Ech, tas gyvenimas – išspjauna jis vieną dieną tave iš savo dumbluotų įsčių ir pastato ant kojų – eik, kovok, mąstyk ir išlik žmogumi.
Ir pravirko dangus. Tikriausiai nebeištvėrė tos sausros ir dulkių, kurių pritvinkę debesys visai užstojo saulę. Tikriausiai nebegalėjo, kas žino. Verkė dangus, visas drebėdamas, lyg sirgtų sunkiu bronchitu, arba – gyvenimu...
Keletą minučių nejaučiau nieko aplinkui. Krito lašai ant mano papilkėjusio, nuo kaitrios ir pavojingos miesto saulės šlakuoto veido. Krito, riedėjo žemyn, vėl krito... Ar tai svarbu? Ne, tada niekas man nerūpėjo. O po to sugrįžau į Savo dulkių debesį, pritvinkusį nuo sausros virpančio oro. Koks senas, paliegęs man tada jis atrodė, nors tebuvo jam tik aštuoniolika.
Grįžau. Turėjau sugrįžti, pasiimti tai, kas man priklauso. Ir tada debesis, tas pats debesis, savyje talpinantis dulkes ir sausros iškankintą orą, išnyko. Jis nedingo, ne, tiesiog mažais krisleliais išsibarstė aplinkui, bandydamas rasti sau naujus, geresnius namus.
Atsipeikėjau staiga, pajutusi šiltą oro gūsį visai šalia. Tai buvo Jo prisilietimas. Atsikvėpiau giliai ir išraiškingai, atsikratydama manyje sustingusio oro ir minčių apie lietų. Viskas buvo taip, kaip ir palikau: žmonės, besibūriuoją ant trąšomis persisotinusios žolės, vaiskus dangus ir kažkas labai arti. Taip arti, kaip tik įmanoma būti žmogui, užaugusiam ant didmiesčio asfalto ir pripratusiam atsiriboti nuo visko, kas nenaudinga... Aš žinojau, kas buvo tas žmogus, tą akimirką buvau pasiryžusi pasakyti garsiai, aiškiai... Tačiau tik giliai atsikvėpiau ir kietai suspaudžiau lūpas – buvau dar visai silpna ištarti penkias paprastų paprasčiausias raides: M, E, I, L... Keturias būčiau įveikusi, o penkta taip ir liktų išsibarsčiusi mano gyslose, ištirpusi pulsuojančiuose kraujo lašuose, įsismelkusi giliai į odą. Todėl nesakiau nieko. Jis, tarsi mano akyse išskaitydamas tylų ir paprastą maldavimą, apkabino mane taip, kaip jūra apkabina pakrantės smiltis. Tik, deja, niekur manęs nenunešė ir nepaskandino... O gaila.
Tai buvo mano naivios mintys, taip ir likusios manyje, neišrėktos purvinuose kiemuose, kur nuo daugiaaukščių atsispindi garsai ir tau atrodo, kad kažkas tavęs klausosi. Klausosi? Ne, niekam tai neįdomu ir nenaudinga – sena didmiesčių taisyklė. Kiekvienas tavo žodis ir mano mintys tapo aštriomis šukėmis, nuslinkusiomis giliai kūno ertmėmis ir pjaustančiomis mane iš vidaus. Neišsigelbėti. Kaip virvė ant mano lieso dulkių debesio smaugė mane...
Ir vėl jis prašneko apie sunkų gyvenimą – problemas universitete, išaugusias bandelių kainas kažkokioje studentiškoje užeigėlėje miesto užkabory, rūkymo žalą... Gal milijardas kilometrų skyrė mus, o gal tik keletas metrų asfaltinio miesto grindinio – su savo paslaptimis, nutrintais kraštais ir skausmu, kurio nebegalima pakelti.
Jis vis kalbėjo. Jis mėgsta kalbėti. Daug ir dažnai. Mes nuolat prapliumpam juoku, kai jis pasako kažką kvailo. Jam patinka, kai aš juokiuosi. Sako, kad esu graži. Ir net mano strazdanėlės tampa ne tokios ryškios. Ech, tas gyvenimas... išspjauna jis tave į patį verpetą – kapanokis pats, lipk į krantą...,, Ar kada nors gyvenime klaidžiojai šiukšlėmis užverstais didmiesčio akligatviais, ar bent kartą bandei skaičiuoti nutrintas parko tako plyteles, naiviai tikėdamasis, kad pavyks suskaičiuoti visas? Ar mąstei apie tamsų lietaus debesį, pakibusį virš galvos ir visai užstojusį saulę? “ – būčiau tada paklaususi tavęs. Bet negalėjau. Tu mėgai daug kalbėti, mėgai, kai klausiausi tavęs... Ne, tada tu manęs negalėjai suprasti. Mus skyrė tas virpančio oro debesis, kuris bet kurią akimirką galėjo prapliupti. Bet aš tik norėjau tavęs paklausti, ar žinai, ką reiškia sirgti gyvenimu?...