atsakymas

Vis rašai ir klausi, kada galėtume vėl susitikti. Jei ateitum tuo lėtu žingsniu, gręždamasis atgalios, bijodamas, gal tada. Visada bijai. O ir dabar tave matau sėdintį, besislepiantį, besigręžiantį.
Gal ir susitiktume, jei aš galėčiau. Išsliūkinčiau, ir niekas nepastebėtų. Lėtai riedant autobusui (kodėl mano sapnuose visada išvažiuojama autobusais), aš žvalgyčiausi ir ieškočiau  akimis to, ką palikau ir užmiršau. O tu juokies. Žinai, kad neišvažiuosiu. Ir aš žinau, kad neateisi. Kiekvieną dieną vis labiau. Ir meluojam juokdamiesi, verkiam juokdamiesi, perkam bilietus juokdamiesi, nes žinom, kad niekas nepasikeis. O ir kam. Kiekvieną dieną vis matau mažiau, o ir tuomet nedaug pamatyčiau. Tik dulkės erzintų man gerklę. Žinai, anksčiau maniau, kad gali pabūti, pasėdėti, apsižvalgyti ir pabėgti. Lėtai pasakoti paskui, prisiminti, užkibti už įspūdžių ir istorijų. Dabar jau žinau, kad neišvažiuosiu, nes negaliu papasakoti. Lėtai. Ir prisiminti.
Kad taip mane kada nors suprastum. Žinai, nereikia man daug šnekėti, kad tau apie save papasakočiau. Iki šiol nieko dar nesupratai, kiek tylėjau, pasilenkusi iš toli kvėptelėjau tau į ausį, be balso šnibždėjau. Nori, kad pasakočiau balsu. Gal kada taip ir padarysiu (nusisukusi verksiu, sakau tau, dar negaliu atvirai). Ir šnibždėsiu galbūt, nepažadu, man atrodo, dar neatėjo laikas. Dabar tik tiek pasakysiu, tu atsitūpk, užsimerk, o aš pabandysiu lėtai įsliūkinti. Nė nepajausi, juk atsimeni, durų niekada netrankau, vaikštau pirštų galiukais, gal dėl to ir atspaudo tavyje nepalieku.
Nenoriu pasakoti, gal dėl to, kad čia kitaip gyvenu. Kartais vaikštau po šitą miestą, gatvės pilnos žmonių, o, rodos, tik į prieangį išėjau, tiek nejauku ir nyku aplink. Vis tiek nesuprasi.
Nepaliaujamai svajoju, kad viską aplink palikčiau. Ir didelį nuovargį, tokį, kuris man trukdo kalbėti. Turbūt nė nesiilgėtų manęs. O ir kodėl turėtų. Nė vienam iš jų nemelavau, nesakiau nieko, ką galėtų prisiminti apie mane. Priešingai, visada esu tyli su jais, tiesmuka, įžeidžiu jų dėmesį ir klausimus, taip pati jaučiausi atsiribojanti nuo jų. Vien tik tam, kad nebijočiau, kad mano rankose slystantis troškimas nepritapti prie jų išliktų dar minutę, nes žinojau, puikiai žinojau ir dabar žinau dar geriau, kad niekas netrunka taip trumpai kaip išpasakota svajonė. Nes jau supratau, kad pritapti, reikštų pasilikti. Dėl to ir neišsižioju, nepasakoju, tik linksiu galva. Atkakliai ir liūdnai. Teisingai sakydavai, žmogui reikia dviejų gyvenimų, kad gyventų vieną sau, o kitą kitiems. Aš turiu tik vieną – saviškį, kurio teritoriją apsibrėžiau su dideliu atsargumu, mano kruvino jaučio palikta žymė neleidžia įsibrauti mano teritoriją niekam, net sau meluoju, tokia ta mano brėžio saugumo kaina. Todėl ir gyvenu šitam mieste, nuošaliam, apleistam ir liūdnam, tik retkarčiais leidžiu kam nors prieiti, dėti koją minant smėly išdžiūvusį pėdsaką ir tik tam, kad galėčiau tą koją nustumti, nuversti, įsitvėrusi juoktis.
Bėgius išmontavo prie mano namų, taip triukšmo mažiau, ir kai karšta nebejaučiu svaiginančio smalos dvelksmo. Be traukinio tapo per daug tylu, ir vėjas nebeturi kvapo. Kelionės pasibaigia toli nuo mano namų. Nebėra prie bėgių buvusio baro, pilstomo alaus statinių, nebejaučiu baimės praeidama pro jį, nes nebėra nė lankytojų. Ir karšto, smaluoto smėlio kruopelės nebeįkrenta man į basutes.
Teisingai sakai, kad niekas nepasikeis. Taip ir gyvensiu ir matau, kad brūkšnys vis siaučia mane, mažėja ir sukasi man aplinkui, nėra išėjimo nei man, nei įėjimo tau. Dėk koją, sakau tau, tiesk ją, apsigauk, būk tikras. Juokinga, kai krisi, risies, o aš tik juoksiuos, kas gi belieka, nes ratas supa mane, taip supa, kad kartais man trūksta oro (ir laimės jame nepakanka). Ką padarysi, nelemta mums susitikti, man ištrinti pėdsako, įaugo į žemę, susigėrė į karštą smėlį. Gali tykoti ir, prisipažinsiu, aš laukiu. Gal ne taip kaip seniau, bet laukiu, kandžioju plaukus ir laukiu. Kramsnoju nagus, ir begalinis karštis neįveikia mano budrumo. Čia taip atkakliai plieskia saulė, kad tu žinotum, kartais net trūksta oro. Prisimenu, kaip galėjau kvėpuoti, ir drėgmė man smelkėsi į plaukus. O čia lyg dūsčiau. Kasdien vis labiau. Net vanduo čia kažkoks kitoks, drabužiai limpa prie kūno. Naktimis tykau drėgmės, jos keliamo odinio diržo kvapo, rankas tepančio rytinio laikraščio, juokingai pašiurpusios odos. Atsibudusi tematau savo pavargusias akis. O taip norėtųsi užmigti ir atsibusti kitur, ten, kur neegzistuoja nei smėlis, nei karštis, nei linijos, supančios tave ir mane. Ten, kur neįmanoma priprasti.