Čia būti - baisiai neklampu.
Ir medžiai, kai nemato akys,
Paguodžia žemę:
- Mes be šaknų.
Mes mintam tuo,
Ką duoda saulė.
O nuovargius
Nusakinam
Trumpu verksmu.
Nusilenkimais
Vaikom laiką.
Vis vien lietus -
Tik priedanga, kad
Atėjau-esu-išeisiu.
Užklupus speigui
Mes šlamam mantrą:
Kas aš esu,
Kas aš esu,
Kas aš esu,
Kai nežinau.
O vėjas, kai žaidžia audros,
Lengvai sutirpsta lapuos.
Mums nebaisu-
Aplink tik šakos
Ir tai,
Kas gali būt tarp jų.
Mes be šaknų.


Bikkuni






