Velnių medžiotojas, 16 dalis

Mirties metas


Akimirka - ir visi tarsi išsikraustė iš proto. Aplink mane šūkavo, klykavo laimingos merginos, skalijo Kandas, voliodamasis po visai kitokią žolę. Permainos gamtoje visus nudžiugino neapsakomai, pažadino kažkokį lengvumą krūtinėje - aš taip pat pasijutau tarsi naujai gimęs.
Dangus vėl buvo žydras, žolė vėl buvo žalia, o iš lengvo vėjo dingo dumblo bei supuvusių kiaušinių smarvė. Neišlaikiau ir susmukau į žolę, godžiai gaudydamas gaivų orą - pernelyg didelė buvo pagunda. Netoliese į žolę suklupo daili juodaplaukė šiek tiek išsipešiojusia juoda kasa. Koma šūktelėjo iš laimės ir išnyko man iš akių – atsigulė, paleidusi savo lazdą nukristi šalia.
Švelnus vėjelis sujudino žolę, iš kažkur atnešdamas mažų pūkų. Kiek toliau merginos jau skynė gėles. Tikriausiai toks potraukis įgimtas. Visoms merginoms reikia gėlyčių...
Siektelėjau melsvo žiedo, nuskyniau ir pauosčiau - gal ir maloniai kvepia... Visai čia pat sušlamėjo žolė, iš jų išniro princesės galva. Ji linksmai nusijuokė ir atsigulė šalia.
- Čia tau, - padaviau jai žiedelį. - Tavo plaukuose turėtų puikiai atrodyti.
- Ačiū. - Ji įpynė jį į plaukus ir atsitraukė. - Na, kaip?
- Tu labai graži.
Ir tai buvo tiesa. Nežinau, tikriausiai rausva pragaro šviesa buvo kalta ir aš nelabai gerai į ją įsižiūrėdavau. Tačiau aš į ją žiūrėdavau beveik kiekvieną dieną - stulbinantis nepastabumas, sakyčiau...
Ji plačiai nusišypsojo ir nuleido galvą. Pamažu šypsena dingo iš jos veido. Būčiau į tai visai neatkreipęs dėmesio, bet dabar į ją žiūrėjau pernelyg įdėmiai.
- Kas nors neduoda tau ramybės? - paklausiau, palinkdamas prie jos.
- Man daug kas neduoda ramybės, bet aš pradedu nebekreipti į tai dėmesio. - Ji atsuko veidą ir rimtu žvilgsniu pažvelgė į mane.
- Argi ne geriau būtų išspręsti problemą?
- O jeigu ji neišsprendžiama? - klausimu atsakė ji. Į tai nieko neatsakiau, supratęs, apie ką ji kalbėjo - ši tema tarp mūsų buvo tabu. Ji pati to norėjo.
Iš tiesų mažoji mūsų problema buvo išsprendžiama dviem būdais, tačiau kiekvienu iš jų reikėjo kažką paaukoti.
Aš buvau beveik pasiruošęs paaukoti tą karalystę...
Mes gulėjome, žiūrėdami vienas kitam į akis ir nieko nesakydami.. Viena ausimi aš laukiau atsitokėjusios Andromedos šūksnio kilti ir ruoštis žygiui, bet jo vis nebuvo. Tikriausiai ir vadė susiviliojo gėlytėmis...
Staiga Komos žvilgsnis susidrumstė, akys šiek tiek prisimerkė ir iš jų pabiro skaidrios ašaros.
- Kas tau? - išsigandau. - Kas?... Kas nutiko?
Koma prisidengė delnu lūpas. Akys užsimerkė, ji sutrūkčiojo nuo raudos, o mane apėmė baimė - visai nebuvau pratęs guosti verkiančių merginų, juolab, kad šis protrūkis kažkoks nenatūralus. Per staigus...
Bet kažkada juk būna pirmas kartas...
- Mes juk susitarėme apie tai daugiau nekalbėti ir negalvoti, - aš apkabinau ją ir prisitraukiau. - Pati žinai, kad kitaip nebus. Jei ne aš, tai tėvai tave įtikins...
- Tai aš kalta! - sukūkčiojo mergina, slėpdama nuo manęs veidą. - Viskas per mane! Jeigu būčiau buvusi bent kiek protingesnė...
- Nesąmonė! - nutildžiau ją. - Mes nuo to neapsaugoti, tad kaip gali save kaltinti? Aš pats nesuvaldžiau savęs ir įsimylėjau tave, nors ir kaip stengiausi to išvengti. O juk tu patirties turi daug mažiau...
Ji papurtė galvą nepakeldama akių.
- Tai aš... aš kalta! - sušniurkščiojo ji. - Tai aš... prisigalvojau tų kvailų norų... Viskas per mane!
- Na jau... - aš tvirčiau ją apkabinau ir tuoj pat atšlijau - negera nuojauta šmėstelėjo  lyg koks vaiduoklis, supurtydama  visą sąmonę.
- Kokių norų? - nejučia pagalvojau apie moliūgu virtusį Benkartiną, kuris po to išmoko puikiai apsiginti.
Ji šniurkštelėjo nosimi. Kilstelėjau jos veidą ir pažvelgiau į akis.
- Kokių norų, Koma? - pakartojau klausimą jau griežtesniu balsu. - Ką tu man padarei? Ar tu...
Neprisiverčiau ištarti klausimą balsu, bet to nė nereikėjo. Ji palinkčiojo, sutrūkčiodama pečiais ir apsipildama naujomis ašaromis.
- Aš norėjau... pasakiau norą... kad tu ir aš... - ji vos beištarė žodžius. - Amžinai, po velnių!..
Paleidau ją.
Žiūrėjau į ją ir jutau, kaip visomis gyslomis plinta šaltis. Kuo ilgiau į ją žiūrėjau, tuo aiškiau suvokiau padaryto užkeikimo mastą. Man daug kas pasidarė labai aišku.
Norėjau eiti šalin ir likti vienas su savo mintimis, norėjau sprukti kuo toliau nuo šios princesės. Princesės!
„Niekada nesusidėk su princesėmis“- kažkada pasakiau sau, žiūrėdamas į Alibaho lepūnėles ir dabar vieną jų mačiau prieš save, žliumbiančią dėl nepavykusio noro.
Bet aš negalėjau pajudėti.
Ji palietė mano ranką ir sugniaužė ją. Norėjau ją ištraukti, bet tik silpnai trūktelėjau.
- Atleisk!.. - gailiai cyptelėjo ji. - Tik nesmerk manęs, prašau... Jei būčiau žinojusi, kad taip skaudės, aš nė už ką...
Ištraukiau ranką, pašokau ir nuėjau šalin, klupinėdamas kas trys žingsniai - kojos visai neklausė, o skrandis maudė tarsi būčiau išgėręs statinę šunvyšnės išspaudų. Nežinojau, kur einu, bet dabar norėjau tik vieno - nebegirdėti jos.
- Tau viskas gerai? - paklausė Kazas. – Tu visas baltas. Kokią žolę valgei? Aš irgi noriu...
Už kažko užkliuvau ir pargriuvau. Ir ištuštinau skrandį tiesiai į žolę...

---------------------

Po kiek laiko man pasidarė geriau. Aš ėmiau perkratinėti susikaupusias mintis, dėliodamas iš jų dėliotę. Kai kurių dalelių dar trūko, bet aš jau puikiai supratau, kas nutiko pragare. Koma privertė mane ją įsimylėti. Tik kada? Turėjo nemažai laiko praeiti, nes, kiek aš prisiminiau, ėmiau ja domėtis nuo pat pradžių...
Ne. Nuo pat pradžių ji mane domino tik kaip graži margina. Tada nuo jos laikiausi per pagarbų atstumą. Tačiau ant tos upės jau buvo kažkas ne taip - jutau tai visu kailiu. Vadinasi, ji tai padarė jau antrą dieną?! Kaip, po velnių? Juk jos ištartus žodžius aš turėjau girdėti!
Krustelėjau, sugalvojęs eiti ir paklausti jos pačios, bet tuoj pat apsigalvojau. Nenorėjau jos visai matyti.
- Ei! - link manęs ėjo Andromeda. Sprendžiant iš veido išraiškos, ji nebuvo gerai nusiteikusi. - Ką tu padarei Komai? Kodėl ji verkia? Ar tu ją skriaudei?..
Ji sustojo kaip įbesta.
- Kas... tau pasidarė? - paklausė nustebusi. - Visas baltas...
- Dink iš čia. - išspaudžiau. - Nenoriu nieko matyti.
- Tai jau ne! Man reikia žinoti, kas darosi mano būryje.
- Aš ne tavo būryje, tad eik šalin.
Ji prisiartino ir atsisėdo šalia.
- Pasakok. - paliepė. - Pasakok, arba kviečiu Raizę ir  ji imsis jus abu gydyti!
- Nieko nereikia gydyti. - Mane jos balsas ėmė varyti iš proto. - Ir aš nieko jai nepadariau. Tai ji padarė. Tegu pati ir pasakoja - tu juk jos geriausia draugė!
- Kai nustos verkti ir vėl galės kalbėti, būtinai išklausinėsiu. O dabar pasakok tu, - neatlyžo ji.
Po sekundės švelnesniu balsu paklausė:
- Juk jūs susikivirčijote, tiesa?
- Ne, - atsakiau, bukai spoksodamas į žalius žolių lapus prieš save. - Nesusikivirčijome...
Andromeda sėdėjo nejudėdama ir aš fiziškai jutau jos žvilgsnį.
Neiškentęs keliais žodžiais papasakojau vadei, kas nutiko. Mergina buvo apstulbinta.
- Tai juk nesąžininga! - pašoko ji.
- Pasakyk jai... Bet, man atrodo, ji pati tai suprato. Man reikia į pragarą, Andromeda. Man ir jai. Labai trumpam.
- Vartai čia pat. - linktelėjo ji. - Manau, jums bus saugu grįžti. Eisite abu kartu, ar atskirai?
Tas klausimas privertė susimąstyti. Kartu? O jeigu paskutinę akimirką aš apsigalvosiu? Arba ji pakeis nuomonę ir, neduok Dieve, sugalvos ką nors naujo, dar baisesnio? Tų princesių nesupaisysi, o dar neaišku, ar pats pajėgsiu atsisakyti jos akivaizdoje...
- Edvardai! - pašaukė Andromeda mane iš minčių. - Tai kaip?
- Aš negaliu.
- Kaip tai negali? Juk tu pats tai sugalvojai!
- Negaliu. Tiesiog neišeina. Man neišeina apie ją blogai galvoti! - pakilau ir apsidairiau. - Tai spąstai, Andromeda. Ji paspendė man spąstus ir pakliuvo į juos kartu su manimi. Mes abu negalime daryti nieko, kas pakenktų kitam. Tai reiškia, kad ji neišdrįs žengti pro vartus ir atšaukti savo noro.
- O tu?
- Nežinau. Gal ir sugebėčiau, bet ką tai pakeistų? Ar imčiau jos nekęsti? Galbūt! Gal net labai.  Keista - aš nesugebėjau pajusti to jausmo, kai ji prisipažino...
Andromeda nusuko akis į tą pusę, kur turėjo būti Koma ir susimąstė.
- Tai ką tu darysi? - paklausė po kiek laiko.
- Manau, nieko. - sumurmėjau, stipriai abejodamas savo sprendimu. Kažin, ar čia buvo mano sprendimas - tikriausiai užkeikimas jau veikė visu pajėgumu. - Kaip nors susidorosiu.
Tyčia pabandžiau surasti kelis pačius blogiausius princesės būdo bruožus. Prisiminiau jos kilmę, palyginau su tos pačios veislės kitomis atstovėmis... ir pajutau, kaip temsta akyse.
Išvaikiau mintis - vėl šviesu... Jaučiausi daugmaž gerai. Tikriausiai tai tam, kad pertrauktų panašias mintis. Tikriausiai ir princesei darosi kažkas panašaus...
Susikaupęs pabandžiau paversti ją pabaisa, bet nieko iš to neišėjo.
Vadinasi, nepraradau sveiko proto - galiu priimti panašius sprendimus, tik va įgyvendinti jų nelemta. Su tiek dar gyventi galima.
Įdomu, ar princesė sugebės susitvarkyti su savo emocijomis?
Šito aš nežinojau ir man pasidarė smalsu, ar tikrai Žaliajam Kalnynui reikia tokios princesės, kuri dieną ir naktį iki pat gyvenimo pabaigos kliedės apie kažkokį Edvardą. Net ir gulėdama kokio nors Alibaho princo lovoje...
Aš net šyptelėjau nuo tokios minties - neduok Dieve didžiausios aistros akimirką  alibahietį princą pavadinti svetimu vardu. Žinant jų temperamentą, karo galima drąsiai tikėtis.
- Ko tu šypsaisi? - nusišypsojo ir Andromeda. - Sugalvojai išeitį?
- Ne. - nusišypsojau dar plačiau. - Tik šiaip kelios mintys.
Ji iš nuostabos kilstelėjo antakius.
- Tai gal jau atleidai jai? Gal dabar eisi ir nuraminsi ją?
- Po velnių, - numojau ranka. - Kodėl gi ne? Blogiau tikriausiai nebus.
Vadė pralinksmėjusi nusekė mane. Merginos  atsigavo ir jau statė palapines. Tos, kurios nestatė, mėgino jėgas kardų dvikovose tarpusavyje arba keliese prieš Benkartiną, kuris lakstė iškišęs liežuvį ir vos spėjo atsikirtinėti, iš visų pusių puolamas merginų ir aplojamas Kando.
Koma sėdėjo žolėje, pasislėpusi nuo visų ir jau nurimusi, tik akys buvo raudonos nuo šluostymo. Pamačiusi mane ji lėtai pakilo ir nemirksėdama stebėjo, kaip artinuosi. Išvydęs jos akyse baimę aš iš karto viską pamiršau. Priėjęs apkabinau ir pajutau, kaip krūptelėjo ir įsitempė jos kūnas. Po kiek laiko atsileido. Paglosčiau jos išsitaršiusią kasą.
- Nebepyksti?.. - ryžosi nutraukti tylą.
- Ne, brangioji. - dievaži, buvau toks nuoširdus, kad net pats nustebau. - Tik pažadėk man, kad daugiau taip nedarysi.
- Tikrai nedarysiu! Prisiekiu! - karštai atsiliepė ji.
- Tikiu... Tikiuosi, daugiau nieko nepribūrei?
Komos kvėpavimas akimirksniui nutyko. Vadinasi, pribūrė...
Atsitraukiau, kad galėčiau matyti jos akis. Bet ji žiūrėjo į Andromedą.
- Ką tu dar padarei? - stengiausi, kad balsas nuskambėtų ramiai, bet širdis krūtinėj malėsi kaip pašėlusi.
- Aš panorau... panorau, kad Andromeda... – ją išgirdusi vadė sustingo, šypsena išnyko iš jos veido. - Kad Andromeda būtų geriausia mano draugė...
Koma kaltai žvilgtelėjo į mane, po to vėl į vadę ir cyptelėjo gailiu balseliu:
- Amžinai...
- Ne, šito jau per daug! - Andromeda įrėmė rankas į šonus ir suglumusi apsidairė. - Kada?! Po šimts, kada tu tai padarei?!
- Kai miegojai... dykumoje... - tyliai pasakė princesė.
- O man kada? - paklausiau aš. – Antrąją mūsų pažinties naktį?
- Ne, - jos akyse vėl pasirodė ašaros. - Ketvirtą...
- Na na... - aš paskubėjau jas nušluostyti.
- Tu... tu... – Andromeda bandė surasti žodžius. - Tu žaidi jausmais! Bent pagalvojai, kad išaiškėjus visam tam, tavęs gali imti neapkęsti?
- Gana! - nutraukiau ją. - Ji pagalvojo.
- Tu manęs neapkenti? - paklausė Koma vadės. Ši skėstelėjo rankomis, kažką sumurmėjo ir nuėjo šalin.
- Andromeda! - sušuko princesė, bet vadė neatsigręžė.
- Leisk jai atsigauti. - sulaikiau ją. - Tu šiandien neįprastai kupina staigmenų.

-----------------

Pasistatėme palapines. Kelio kol kas mes nežinojome, tad nusprendėme įsikurti kalno papėdėje.
Andromeda atsigavo greičiau nei aš - jos nekankino jokie įsipareigojimai princesei. Vadė iškart paskyrė keturias merginas į žvalgybą ir liepė joms eiti miegoti, kad vėliau galėtų išleisti į ilgą žygį aplink stovyklą. Ji tikėjosi tokiu saugiu būdu daugiau sužinoti apie vietovę ir surasti bent vieną vietinį.
Saulė čia judėjo labai lėtai ir diena mums prailgo. Benkartinas nuėjo miegoti nesulaukęs vakaro. Kazas rado užsiėmimą - ėmė rinkti visokias žolytes (mėgdžiodamas  raganą Cemetrą) ir rišti iš jų mažas puokštes, kurias vėliau sukaišiojo pagautoms merginoms į plaukus. Būtų visai nieko, bet pabandykite įsivaizduoti išsišiepusį numirėlį, užvertusį akis, kuris atlekia pas jus, siūlydamas „padaryti gražų dalyką“. Dauguma merginų po tokio jo pokšto ilgokai keikėsi, ieškodamos plaukuose kirmėlių, kurių „geradaris“ galėjo prikrėsti.
Kadangi manęs gėlytės nesudomino, ėmiau galąsti savo peilį, stebėdamas viena akimi Kandą, kuris lakstė aplink palapines ir laižė rankas visoms, kurios tik pašaukdavo.
Andromeda ėjo nuo vienos karės prie kitos ir aiškino, ką kiekviena turės daryti. Tiesiog nuostabu, kaip ji nepavargdavo kiekvieną dieną kartoti vis tą patį. Vadė...
Ji dar nebuvo prisiartinusi prie princesės, kuri sėdėjo ant nedidelio riedulio, visai viena ir, išsipynusi kasą, šukavosi plaukus medinėmis šukomis, pasiskolintomis iš kažkurios kardininkės.
Matyt, vadė gerokai susierzino.
Saulė palietė horizontą. Šviesa šiek tiek priblėso. Dangus ties horizontu plykstelėjo rausvom pašvaistėm, vieniši debesėliai nusidažė švelniai rausva spalva, vėjas visiškai nutyko.
Kažkur šaižiai klyktelėjo kažkoks paukštis - pirmas paukštis šią dieną skaistykloje.
Aš sumirksėjau, netikėdamas savo akimis, nes man staiga pasirodė, jog žolė iš žalios virto ruda.
Tačiau žolė liko ruda. Ir ji vis pilkėjo, palengva linkdama prie žemės.
- Koma! - šūktelėjau. - Ar tu matai tą patį ką ir aš matau?
- Jau norėjau to paties paklausti tavęs, - atsiliepė ji, lipdama nuo riedulio. - Kas čia darosi? Visa pieva ruda!
- Nesuprantu... - išgirdau kylantį šurmulį stovykloje. Merginos sutrikusios dairėsi po vystančią bekraštę pievą.
Žolės stiebeliai palietė žemę, papūtė vėjas ir net jų nebeliko - suskilo vėjo gūsyje į smulkias pelenų dulkes ir akimirksniu pieva virto bekrašte dykyne. Tik vėjas dar nešiojo dulkių tumulus, paskleisdamas ore slogų pelkių tvaiką.

Nė vienos žolytės ir gėlytės, tarsi augmenijos čia niekada nebūtų buvę. Atsisukau į Komą - vienintelis mėlynas žiedas žibėjo jos plaukuose.
- Man baisu! - pasakė jis dairydamasi. - Kuo virs ši dykuma naktį?..
- Nesijaudink, - nuraminau ją. - Raudonasis burtininkas, atsiuntęs mus į pragarą, sakė, kad skaistykloje mums negrės jokie pavojai. Tikriausiai tai įprastas reiškinys. Kaip pragare - akmens debesys.
- Mirtis saulei leidžiantis. - sumurmėjo ji prieidama. - Žiūrėk, kas ten?
Ji rodė į baltuojančią laukymę už kokių pusės tūkstančio žingsnių į vakarus. Tenai jau skubėjo kelios kardininkės.
- Eime, pažiūrėsime!
Mes patraukėme link keistosios laukymės. Bėgti dykyne buvo daug lengviau nei per žolę.
Laukymė buvo tokia pat ruda dykuma, tik nuklota baltais kaulais. Daugybe kaulų - mažų būtybių, visai mažyčių ir didesnių. Tačiau nė vienų žmogaus ūgio griaučių ar didesnių. Ir nė vienų pažįstamų.
- Tarp jų nėra nė vienos poros vienodų... - pratarė Koma.. - Pastebėjai?
- Išties, keista...
- Galbūt juos čionai kas nors sunešė? - spėliojo princesė. - Gal kas nors juos kolekcionuoja?
- Keistoka kolekcija. Ar ne geriau daryti iškamšas? Įdomu, o jei kolekcionierius užsigeis vieną iš mūsų į savo kolekciją?...
- Liaukis!
Užtrukome kelias minutes, kol perėjome į kitą kapinyno galą.
- O gal čia paprasčiausios kapinės? - Koma ir pati suabejojo savo žodžiais. - Jei taip, tai čionykščiai labai protingi, kad ir kas bebūtų. Tiek daug skirtingų padarų ir visi jie renkasi į vieną vietą numirti!
- O galbūt visi čionykščiai yra skirtingi? - pasiūliau jai mintį.
- O... - žioptelėjo ji. – Būtų tikrai įdomu...

Kai sutemo dar labiau, vieta ėmė truputį bauginti. Patraukėme atgal į stovyklą, kol saulės kraštelis dar kyšojo iš už horizonto. Naktis turėjo ateiti dar labai negreitai. Jeigu čionai taip ilgai šviesu netgi po pievos sunykimo, mes galėtume keliauti vakarais ir naktimis, o dieną miegoti. Žvalgėms tai irgi daug palankiau, mat plikoje dykumoje priešas tikrai nerastų kur pasislėpti.
Sustabdžiau pro šalį skubančią vadę, kuri atkakliai stengėsi nepastebėti Komos ir keliais žodžiais papasakojau jai savo idėją. Andromeda abejingai linktelėjo, kad jai tai tinka ir jau norėjo sprukti šalin.
- Pala-auk! - čiupau ją už rankos. - Pirmiausia susitaikykite!
Koma nusuko akis į šalį. Andromeda dėbtelėjo į mane, po to - labai trumpai - į princesę.
- Aš tikrai labai atsiprašau, - pasakė Koma taip, kad net vadė neturėjo suabejoti jos žodžių nuoširdumu.
- Na, nežinau... - bandė kažką pralementi Andromeda.
- Ko tu nežinai? - piktai paklausiau. - Juk ne mylėti amžinai tave būrė, o tik draugauti! Aš jau atleidau, dabar tavo eilė. Be to, tu turėjai daugiau laiko pagalvoti.
Priremta ji užvertė akis ir kaipmat tapo aišku, kad vadė tik vaidina įžeistą. Jai buvo sunku parodyti šiltus jausmus. Bet juk tam ir reikalingas trečias.
- Nagi, - stumtelėjau jas abi. - Pasibučiuokite ir eime dirbti!
Andromeda nuraudo iki ausų, bet leidosi apkabinama.
- Na žinai, maže, - pasakė ji šiltai. - Tu... daugiau taip nedaryk, sutarėm?
- Sutarėm! - nusijuokė princesė, vos nepargriaudama vadės ant žemės.
- Mažė?.. - pasitikslinau aš, kai Andromeda nuėjo.
- Tik tu nepradėk, gerai? - stuktelėjo ji man alkūne.
- Kaip nori, ma... ee... Koma!
Ji juokdamasi puolė ir man teko gintis.


--------------------


Kol užslinko visiška tamsa, žvalgės grįžo. Jos atkeliavo be jokių naujienų, tačiau aš ir nesitikėjau - iš stovyklos galėjai nekliudomas apžvelgti teritoriją maždaug dešimties mylių spinduliu, vos ne iki horizonto, nors ten žmogus virsdavo vos įžiūrimu taškeliu. Netgi kalnas su ola šioje bekraštėje dykynėje ėmė atrodyti keistokai. Jo tiesiog neturėjo čia būti.
Kai danguje sužibo begalės nepažįstamų žvaigždžių, aš neištvėriau ir nuėjau miegoti.

Pabudau dar neprašvitus. Žvaigždės vis dar spindėjo ir aš ėmiau ieškoti pažįstamų žvaigždynų. Jų, žinoma, nebuvo, tačiau suradau vieną, be galo panašų į peilį. O ypač akį patraukė keturios, beveik idealiu keturkampiu išsidėsčiusios ryškios žvaigždės.
- Kelkitės! Nagi, greičiau! - išgirdau Andromedos riksmą. Ji delnu daužė per palapinių audeklus, žadindama savo kares. Palapinėse kilo nepasitenkinimą reiškiantis šurmulys. Toks žadinimas galėjo reikšti tik viena - žygis prasideda.
- Į kurią pusę nusprendei keliauti? - paklausiau vadės, kai ši ėjo pro šalį.
- Ten, - ji stabtelėjo ir parodė į horizonte šviesėjantį dangų.
- Rytai? Kodėl?
- O tu nori kur nors kitur? Ką nors žinai?
- Žinau ne daugiau už tave, - linktelėjau. - Tebūnie rytai. Ar žvalges jau išsiuntei?
- Dar ne. Tuoj...
- Palik. - numojau ranka. -  Vykstu aš. Su Benkartinu ir Koma. Na, dar Kazu ir šunimi...
- Senų draugų būrelis? - ji nusišypsojo. - Tada aš su jumis.
Aš nusijuokiau.
- Matau, niekaip nenurimsti!..
- Ką nori tuo pasakyti?
- Ar nenori nors truputį pailsėti?
- Aš esu vadė... - bandė ji užgiedoti seną giesmelę.
- Taip, tu čia vadė ir tu čia vadovauji, - aplenkiau ją. - Nuostabus užsiėmimas, tačiau kenksmingas sveikatai, kai per daug įsijauti. Ar nenori truputį paatostogauti?
- Kas tai yra? - paniuro mergina.
- Tai reiškia, kad tris ar keturias dienas turėsi ilsėtis ir niekam nevadovauti. Ir nesukti galvos nei dėl saugumo, nei dėl žvalgybos.
- Cha, taip ir žinojau! Tu nori užimti mano vietą! - ji bakstelėjo į mane pirštu, akivaizdžiai džiūgaudama.
- Dieve apsaugok! - sumosavau rankomis. - Man labiau patiktų keliauti vienam, negu vadovauti tavo haremui. Galėtum vade skirti Raizę, arba Stiksę - arba ką tik nori. Bet paklausyk mano patarimo - tau tai labai padės.
- Trys dienos tų...?  Kaip ten sakei...
- Atostogų.
- Atostogų... - ji patraukė pirštą. - Na, nežinau...
- Užtai senis Edvardas žino, - aš paėmiau ją už parankės ir nuvedžiau  šalin nuo palapinių. - Galėtum pradėti nuo dabar. Labai tinkamas metas, jei nori kartu su manimi. Patikėk, kalbu ne šiaip sau. Kai aš baigdavau savo darbą kurioje nors karalystėje,  savaitę ar dvi visai nieko neveikdavau. Tai reiškia, jog gulėdavau kur nors paežerėje, pasistatęs šalia statinaitę vyno ir valandų valandas grožėdavausi kitoje ežero pusėje besimaudančiomis kaimo merginomis... Arba lakstydavau paskui sijonus. Arba žvejodavau... Ir jokių velnių, jokių medžioklių!
- Paskui sijonus? - nusijuokė ji. - Tu?
- Aha... tik nesakyk Komai, - paraudau. - Na kaip, sudominau?
- Na, nežinau... - mąsliai šypsodamasi pasakė ji. - Paskui sijonus...
Vadinasi, sudominau.
- Pagalvok, - aš paleidau jos ranką. - Tau nebūtina eiti su manimi. Einu žadinti Benkartino...
Ji liko stovėti, mąsliai šypsodamasi pati sau.