seni pažįstami pievoje

pargrįšim ant nugroto, vystančio pianino klavišų,
parplauksim paklausyti iš viso kiek dar liko -
valandų minutėmis iškritusių į plaukus.
parjosim kaktomis į lašo pilvo apačią, į raukšlę.
ant blakstienų karpančių orą susėsim išsiduot,
kad pasiilgom, kad ilgu darosi tįsot tarp smilgų,
kad akyse voratinklis rugpjūčio susirišęs groja.
ant pianino laiptų susitiksim ir iškrisim kas sau,
į skirtingus garsus, kvapais į ausies būgnelius.
kiek mažai mes turim, o kiek dar daug liko...
paklausi lyg tarp kitko – ar dera baltieji prie juodųjų,
o aš lyg sena taupyklė surauksiu kaktą ir nurysiu tai,
žinodamas atsakymą, kad dabar jokio skirtumo –
baltieji išsiterlino iki juodumo, o garsas tas pats liko,
atsakysiu – aš jūsų nepažįstu; ir vėl iš naujo susipažinsim