Pusryciai

Anądien kepdama paskutinįjį šaldytuve likusį kiaušinį tuščioje keptuvėje įsijungiau radijo tašką (toks senas braškantis „blynas“ ant sienos, raudonas it sukrešėjus kraujo dėmė...). Kažkoks kvailokas, iš nuoširdumo plyštantis balsas skambiai teigė, jog mylėt Tave taip beprotiška ir keista... Nejaugi? (negaliu atsikratyti nuolatinio skeptiško nepatiklumo) O visgi gal?... Kitas balsas, pasirengęs sprogti iš pasitenkinimo, melodingai porino, kad jau Ketvirtadienis (mano kalendorius, pasirodo, smarkiai „nusigrybauja“, nes aiškiai matau dekoratyvinėmis raidėmis šviečiantį Pirmadienį...), kad laiškai jau skrenda (kur skrenda? kuo skrenda?). Ech... matyt pasenau (kada suspėjau?), nes mano gyvenime jau niekas nebeskraido, viskas vyksta ramiai ir tolygiai, žingsniuoja manimi dienos, giliai sukišę kojas odon ir „ariančios“ mane giliai giliai... Seniai nebesijaučiau beprotiškai ir keistai. Ir mylėt nieko nemylėjau (nejaugi?). Kampe stovinti sutrešusi girgždanti sofutė nuolat primena apie neurotiškai nuogus potyrius, tik ne apie meilę... Niekada! Bet aš neleidžiu sau švaistyti laiko tokiems pamąstymams, nes kuo daugiau galvoji, tuo absurdiškiau ir nykiau pradedi jaustis. Esu įpratus prie nepaliaujamai greito gyvenimo ritmo, kuris kasryt man sušunka: „Užmerk akis tiesai ir teisybei ir gyvenk ramia sąžine“. Taip ir darau – nejaugi dar priešintis?...
Išjungusi radijo tašką ir godžiai valgydama karališkus pusryčius (gyvenimas mane lepina) aš mąsčiau... kas yra banda? Kokia būtų kiekvieno iš mūsų pirmoji asociacija išgirdus šį žodį? Ar mūsų senoji sanskritinė kalba leidžia per asociacijas atskleisti savo asmenybės savitumą? Taigi – Banda. Naivus idealistas-romantikas iškart mintyse matytų džiovintais kopūstų lapais kvepiančią karštose žarijose keptą močiutės „bulvienę“. Jo seilių liaukų darbas iškart pagreitėtų, padažnėtų kūno skysčių išskyrimas. Nepataisomam modernistui atrodytų, jog kalbama apie įsisenėjusią kartos ligą – bandos jausmą, kai net ir į tualetą einama po du (net jei klozetų jame – lygiai vienas sveikas). Materialistas-pragmatikas iškart pultų „klijuoti“ priekyje kontra- ir svajotų apie neblogą uždarbį garantuojantį „daikčiuką“. O jei banda žmogui asocijuojasi su karvės (buliaus, telyčaitės ar šeip kokio simpatiško raguočio) išmatomis (skamba per daug moksliškai, isn`t it?)? Kaip pavadinti tokį žmogų? Gal prakeiktu fekalistu? Tiesiog realistu? O gal... Et, tiek to. Vistiek tokių nebūtų, neprisipažintų net pagalvoję... Kompleksai, brangieji, paprastų paprasčiausi kompleksai.. Iš kur tiek daug jų priviso? Ar šiais moderniais ir tolerantiškais laikais kas nors duotų per galvą, jei būtumėm tiesiog savimi – tokiais, kokie esame? Aišku, ne. Tiesiog kirstų saulės rezginin arba iškart traumuotų stuburą – kam dar ten terliotis su ant šaligatvio ištiškusiomis ir gyvastimi pulsuojančiomis smegenimis?... Va taip, brangieji.
Šia smagia gaida ir išbaigta (beveik) išvada pabaigiau savo karališkus pusryčius (gyvenimėli, gyvenimėli, kada tu pablogėsi..).