Dream

Pratarmė tiem, kurie galbūt skaitys. Visa tai yra sapnas, ką aš čia
parašiau, daug kas atras, kad kažkas nesutampa, kad šokinėja mintys,
trūkinėja bendras siužetas ar dar kas. Tai pripažįstu. Bet tai jūsų
valia, skaityti ar ne. Daug ką praleidau paprasčiausiai tingėdamas ar
nežinodamas kaip visą tą keistumą išreikšti. Vienok nereikalauju iš
sapno stebuklo, aš jį sapnuoju.


*** *** *** *** *** *** *** *** ***

Klausyk mano sapną, baltasis žmogau. Klausyk ir prisimink. Gali daug ko
nesuprasti, bet svarbu tik tiek, kad prisimintum. Mane. Mano gentis -
gimtąją ir kuri tapo gimtąja. Nežinau, kaip tu suprasi šį sapną, kaip
išgirsi mano žodžius. Gali daug ko nesuprasti, tas tuštumas užpildyk
pats. Jei suklysi ar manai, kad klysti, nedvejok ir nestojęs pusiaukelėj
prikelk atminimo švieson mane, bevardį sapnuotoją.
Aš mačiau, kaip tu verkei matydamas mano sapną - mano gyvenimą.
Verkei gyvendamas mano gyvenimą, gal to ir gana, nežinau. Tiek to.


***
Migloje vyrai ginčijosi, nesutarė. Sėdėdami palapinėj, paskendę
ugniakuro dūmuose, o gal tai tik mano (arba tavo) akys pilnos ašarų...
Aš jau galiu suprasti, kas čia svarstoma, bet man tai nebesvarbu ir
žodžiai ataidi iš toli manęs nepasiekdami.
Gimiau karo take, manoji gentis kariauja su kita jau tiek
laiko, kad net senoliai nepamenač ar jų senolių laikais buvo kada
taika. Visa tai jau pernelg nugrimzdę į praeitį, niekas nieko
nebeatsimena, tik prieš akis mato kraują ir, neapykantos vedami, tą
kraują lieja. Sustoti, atrodo, nebeįmanoma. Aš nesu kitoks, aš irgi
trokštu keršyti už kažką...luošinti, kankinti, žudyti. Ar girdi,
baltaveidi? O kodėl to turečiau nenorėti? Negi jie yra žmonės? Ta
bevardė gentis, argi joje gyvena žmonės? Juk jie tiek pikto mums yra
padarę. Nežinau, ar paprastam kariui dera tokios mintys, kokios siaučia
mano galvoje, mano sapnuose, bet kartais bevardžiai atrodo tokie kaip
mes - rankos, kojos, akys...visa tai jie turi. Kalba savo kalba, kurios
mes nesuprantam, bet galbūt jie nesupranta, ką kalbam mes?

Sklando gandai, kad atėjo dar viena gentis, nepanaši į jokias
kitas. Jos nariai kitokie - jie balti - baltaveidžiai. Dabar aš žinau,
kas jus tokie, baltaveidi, bet tada prieš daugel Didžiųjų Saulių buvote
didele mįsle, paslaptim. Kurios reikia bijoti. Nors niekas iš pradžių
jūsų nebijojo, tikėjosi, kad išmanysit dykumų ir prerijų, miškų ir
didžiųjų vandenų genčių įstatymus, kvailiai mes. Tai jūs išmokėt jūsų
bijoti, taip visada būna -  silpnesnis bijo stipresnio, o šis savo
ruožtu bijo silpnesniojo klastos, jūs mus nugalėjot, jūsų klasta
pavyko. Bet kol dar yra bent vienas kažką prisimenantis, tol mes
nenugalėti. Atminsi? MES NENUGALĖTI.
Mano mintys netikusios, bet aš jų negaliu užgniaužti. Net
didelis triukšmas bejėgis, niekas...niekas negali užgniaužti žmogaus
minčių. Burtininkas gali skrajoti ir matyti nebūtus dalykus, neregėtus
paprastam kariui, bet negi jo mintys iš kitokio molio nudrėbtos? Ne.
Palapinėje svarstomas naujas žygis, narstomi gandai - tai yra Karo
taryba. Nuo tada, kai Pirmasis Žmogus, gudresnis net už lapiną, įveikė
Lokį ir tapo žvėrių karalium, niekad nebuvo jo padermė atsimušus į
didesnę aklavietę. Vienybė, kurią turėjo Pirmasis Žmogus, dingo,
išsisklaidė virtusi dūmais ir pabirom ašarom besitvenkia šios žemės
dykumose. Nūnai tik ereliai, besklęsdami aukštybėse, temato mūsų
nuopolius ir pakilimus. Visos gentys kariauja, taip sako gandai.
Kariauja dėl medžioklės plotų, bet argi žemės vabalai gali dalintis
ja? Ne. Negali, bet dalijasi, pjaunasi tarpusavyje, kad galėtų gyventi.
Taip darėm per tiek daugel Didžiųjų Saulių, kad, rodos, nepakaktų nė
didžiausios, seniausios eglės spyglių tam ilgam laikui nusakyti. Karas.
..tik karas ir karas...Kraujas teka mūsų ginklais, tai priešų
kraujas...vienok jų ginklai paženklinti mūsų gyvybės ženklu... Kiek
jau naktų miegota karo take? Niekas nepasakys, o aš nebegaliu prsiminti.
O Paslaptie, tai tęsiasi per ilgai...dūmai graužia mums visiems akis,
ir mes nematome, kas yra tikrieji priešai, kad žudome savo brolius ir
grobiame savo seseris... Kaip visa tai sustabdyti...
miegok, jaunasis kary, miegok, tu dar pajusi virpulį prieš
mūšį, tu dar spėsi iš jo pabėgti nepaaiškinamos baimės apimtas, bet
apsiprasi ir jau antrajam savo take paguldysi galvą nežinia už ką...
Ir tik kuosos, ir plėšrūs vėjai gros tavo kaulais, tie mirties
muzikantai tekalbės su tavim... Baisia priesaika lūpose kovok ir
nepasiduok niekad niekam...
Gana tų kalbų, šaukia seniai išdžiūvę nuo metų naštos, ginčai
dėl karo veiksmų... man tai tik suteikia papildomo poilsio. Dar niekad
nekalbėjau susirinkime, nors ir daugel kartų ragino mane pasisakyti.
Ne. Savo sapnų dar neatskleisiu, dar jiems ne laikas...Taip save
raminau, drebėdmas iš nekantrumo, tai buvo mano klaida ir kartu klaida
gyvenimo, klaida likimo, kad mane pasiuntė į šią žemę taip vėlai... bet
lengviausia kaltinti visus ar bet ką po laiko, kai jau gali visus
įvykius apžvelgti iš atstumo, Blyškiaveidi, aš pridariau daug klaidų,
ir šią tu jau žinai. Sakytum, o kas čia tokio, kad nepasisakiau
susirinkime, o aš tau pasakysiu - ne kalbėjimo dažnumas lemia mūšio
baigtį, tegul ir koks tas mušis bebūtų, o lemia patirtis ir
autoritetas, parama ir vienybė tarp brolių. Ir iškritęs iš šių
grandinių tuo pačiu tu pralaimi mūšį...


Paskutinė naktis prieš ilgą žygavimą ir puolimą...eilinė karinė
klasta, mūsų žvalgų budrumas prieš sargybinių akylumą... Kaip dažnai aš
prieš pat tokius įvykius noriu miego, tartum atsisakydamos regėti visus
žiaurumus akys merkiasi, tarsi atsisakydamos žudyti rankos svyra
bejėgiškai prie šonų... Mano kūno maištas prieš žvėriškumą, prieš
nirtulį ir neapykantą... Bet tam yra treniruota kario valia -
nepasiduoti apgaulingam silpnumui, ryto migdančiam šalčiui... Be to
visad yra pripratimas. Karo takas tapo mano namais, ir jau nebe savos
genties narys aš, o naujos, mes visi esam naujos genties - karo tako
genties nariai, plėšrūs prerijų paukščiai. Nakties dūmai mūsų karštose
galvose...

Tamsa...
Pabundu keistoj vietoj, bandymas prisiminti, kas nutiko ir kaip
aš čionai patekau, niekur nenuveda. Žvilgsnis kliūva už keistų
palapinės, kurioj esu, raštų. Viskas taip neįprasta, gimtojoj gentyj,
kažkokia dalim daiktai kitokie. Vakenas. Paslaptis. Ką man dabar
daryti? Atsakymas būtų vienas - bėgti. Bet smalsumas, o ir mintys,
nederančios kariui, sulaiko.
Taip. Nedaug ką galiu prisiminti iš tų dienų, kai atsibudau
naujoj gentyj, tarsi naujai tada gimiau. Taip tapau iš dalies nauju
žmogum. Sau tada kartojau, kad elgiuosi teisingai, palieku karo taką.
O žmonės girdėjo, kaip prisiekiu nebežengti prieš prerijų brolius,
nebegrobti miškų seserų, nebežudyti didžiųjų vandenų vaikų. Visa tai
tampa mano dalim. Kai kurie sakė, jog tai bailumas, baimė žaizdų,
vargo, luošumo, bet jie dar akli ir nesupranta, kad naujas mano
pasirinktas kelias veda į dar didesnį nepriteklių bei pražūtį nei
senasis. SU laiku, su laiku jie pamatė, kad ne narsumo stoka mane vertė
priimti šį pasirinkimą - iš keturių pasaulio vėjų išsirinkau tą, kurs
aršiausiai bloškė į veidą aitrias dulkes. Žmona, vaikai, gyvenimas...
amžinos akimirkos prieš amžinybę, nenuplaunamas laikas.

***
...yra dar kitų pasaulių, pasiekiamų burtininkui, o ir
paprastam žmogui savo slaptais vyliais per naktis ramybės
neduodančių. Ilgas laikotarpis savęs marinimo, badavimo, troškulio,
Saulės ir aplinkos garsų. Ir gal išvysi kitų sapnus, gal ir pabuvosi
juose. Taip aš kalbu su tavim, Baltaveidi, tu mane sapnuoji, ir daug
kas atrodo netikra, nesuprantama. Vienus nesupratimus tavo protas
pervadina kitais. Mūsų dienų baimės, mano baimės, tau įgauja kitą
pavidalą, tegul ir absurdišką. Tad tiesiog prisimink mane.

***
Net ir naujojoj gentyj persekioja nežinomybės baimė apie naujus
žmones - blyškiaveidžius, atplaukusius iš anapus, anapus Didžiųjų
vandenų. Vieni sako, kad jie dievai, kad turim jiems nusilenkti.
Netrunka prabėgti akimirkos, kai jau aišku, jog jūsų padermė ne dievų.
Vienok vis dar esat paslaptis, o nežinomybė didis dievas, kartu ir
didelė baimė. Vakenas. Burtininkai sapnuoja begalinius debesis,
kylančius į dangų, ugnis, siaučiančias apie apdegusias uolas,
aukos besimaišantiems pasaulių pradams. Manau, tai jūsų ateitis, tad
jei nori, prisimink tai, kas galbūt priklauso tavo laikui. Gal tai
tavo akimis viską sapnavo burtininkai.

Amžinoji paslaptis, ta Raudonoji dvasia tekanti mūsų gyslose...
Dieną grįžtu iš kažkur, dabar nebebrisimenu, iš kur būtent. Akys nenori
patikėti tuo, ką jau seniai pasakė nosis ir ausys. Dūmai. Sugriautų
vigvamų pajuodę iš baimės stagarai. Didysis Namas išardytas, daiktai
mėtosi, pindamiesi į mirtiną paveikslą su lavonais, o taip. Lavonais
senių, moterų, vaikų... Ar aš galiu tau perduot tą skausmą, tas ašaras,
užplūdusias mane tada? Širdis, rodos, lipa iš krūtinės regint tokį
reginį. Geltono smėlio dulkės tebėra gyvos, jos man pasako, kas nutiko
- antpuolis. Ne kokia kita gentis, tai jūs, blyškiaveidžiai, jūsų
žmonės - kariai su ugnį spjaudančiom lazdom nerodė pasigailėjimo
prerijų vaikams. Vienok aš tavęs nekaltinu, tu, kurs verkei kartu,
matydamas šį išniekinimą, esi naujos genties tarp blyškiaveidžių dalis.


...besiridenančios vėjyj dulkės. Aš vienas, einatis į
horizontą. Nebeturiu jėgų galvoti, vien miegas dabar man tegali atnešti
ramybę, bet kaip man užmigti, jei tik užsimerkęs matau siaubo paišinį.
Tegul. Žmonės save apgaudinėja, ir nuovargis dar apgaus mane. Aš žinau,
nes tu girdi mane, vadinasi, man pavyko apgauti tą besotį košmarą.
Nieko nebijok, netrukus aš tave paleisiu - tavo pabudimo akimirka bus
mano begalinio miego pradžia. Pabusk, Baltoji Ašara, Sniego broli.


Rytas Aušta
2001.06 - 07

Pamąstymui
Amerikos žemyno čiabuvių tragizmo gali pavydėti bet kokia tauta.
Daugeliu atžvilgių, bet tik ne dvasios tvirtumu, pranašesnė Vakarų
civilizacija parodė, kaip dar toli iki tikro civilizuotumo, ir kaip
mes dar apgraibom tebeklaidžiojam patamsy, besijuokdami iš savo
protėvių paklydimų. Tikslios statistikos nepamenu, bet Naujosios Žemės
kultūrinimas kainavo gyvybę daugeliui milijonui indėnų. Jei manote,
kad mirtys jau praeityje, klystate. Ir šiom dienom Amazonės baseino
džiunglėse gyvenančias gentis, dažnai niekad nemačiusias baltųjų,
persekioja, žudo ar varo į rezervacijas, kas niekad nieko daugiau be
miško nemačiusiam indėnui yra tikra mirtis, juolab, kad ir rezervatus
valdo tikrai nešventieji, nes indėnai, ypač vaikai iki šiol yra
paklausi prekė tarp vietos turtingųjų. Pietu Amerikoje būti pavadintu
indėnu reiškia įžeidimą...
vienoje iš rezervacijų mirštančio nuo tuberkuliozės maka
genties vado laiškas: - Aš, maka genties indėnas, kaltinu "ombres
vestidos" už tai, kad jie laiko mane miško gyvuliu; kad tvirtina, jog
aš šlykštus vagis. Aš, indėnas maka, kaltinu apsirengusius žmones už
tai, kad jie mus medžiojo, pjudė ir žudė. Už tai, kad atėmė iš mūsų
mišką, šokius, medžioklę. Už tai, kad mums davė alkoholio ir užkrėtė
ligomis. Už tai, kad į mus šaudė iš šautuvų, kai mes iš bado medžiojome
apsirengusių žmonių gyvulius. Aš, indėnas maka, juos kaltinu už tai,
kad jie pasakė: jums nėra vietos Žemėje.
Aš, indėnas maka, kaltinu...