Artisto šešėlis

Ne snarglys, ne kalės šeštas pypas,
ne stenėjimas nėščio akmens
pasibeldžia į rampą iškrypęs,
užsimoka. Kaip moka lemens

iš Miunhauzeno oro tribūnos
tas nutysęs vaidmuo – ne snarglys.
Girtos scenos. Žiūrovų nebūna.
Pasiploja pats sau, rėkia „bis“

nusišlapina, pats nusikrato.
Dekoracijos mirksta pirty.
Nepataisomai pūva granatos.
Ne vanduo kaltas čia, kad girti

siluetai balkono punktyro
nukryžiuoja tave ant vinies.
Ne šunelio balutės čia tyros,
Pavadink nors tvanu. Vadinies

artistu, scenos smogo artoju.
Nori Nojum išplaukt. Tai ir plauk!
Ne žiūrovai. Tik kėdės tau stojas.
Kaip smagu – kiek atėjo jų daug,

ir kiek daug tų suolų neatėjo.
Nepatrūksi nuo lempų gėlių.
Tai ne tu – tai vaidmuo nuvertėjęs.
Šviesos gęsta – šešėliui neklius.