Toks didelis džiaugsmas
lyg saulėtekis
virš lelijų
ežero,
toks didelis džiaugsmas
lyg mėlyni toliai
pilni
plazdančių
paukščių,
toks didelis džiaugsmas
lyg varpu skambėjimas
Velykų rytą.
na unikalumo tai šioks toks stygius jaučiasi, bet toks švelnutis pasirodė eilius, su lelijų ežeru, mėlynais toliais, plazdenančiais paukščiais. Neužslėptas grožis, nepaprastumas, romantika. Gražu, bet norisi kažko originalesnio.
net nežinau.
kai pirmą kartą skaičiau, labai patiko, kai antrą - nelabai, o trečią kartą skaityti nesirįžau;)
gražu, bet trūksta kažkokios ypatingo, savitos pasaulio pajautos. tai ir kalba rodo - gražūs įvaizdžiai, gera ritmika, bet vis dėlto nėra nieko tokio, ko nebūčiau girdėjusi anksčiau.
nepyk, tai tik mano subjektyvi nuomonė.
man banalu. "lyg saulėtekis / virš lelijų / ežero",
"lyg mėlyni toliai / pilni / plazdančių / paukščių", "lyg varpu skambėjimas / Velykų rytą". man tai atrodo daug kartų girdėta, Salomėja Neris, Maironis, Valančius, Žemaitė. galima aišku ir eilėraščių pavyzdžiais, bet tai būtų gan ilgas ir nuobuodus komentaras. džiaugsmas savaime yra neaprėpiamas, o didumo išryškinimas tik jį sumenkina, man neatrodo, kad to siekiai. (1, dėl originalumo stokos, siūlau arba paskaityti simbo/avang/modernizmą, arba įsigylinti į klasiką - tau rinktis.)
turbut tikrai nemazas tas dziaugsmas... pirmi du dziaugsmai labai faini, o vietoi treciojo labiau tiktu pati dziaugsmo priezastis. biat patiko.pitakelis