...

Juodas besparnis angelas gyvena Žemėje. Jis tyli. Svajoja. Laukia. Nesulauks. Šalta kruvina ašara rieda skruostu. Jis nusivalo kraujo lašą plačia rankove ir toliau eina gatve. Niekas jo nemato. Angelas pernelyg tikras, kad būtų matomas pasaulio žmonių.
Angelas stengiasi suprasti žmones, kodėl jie gyvena tokius beprasmiškus gyvenimus. Gyvena be svajonių. Gyvena tik todėl, kad gimė. Gimė vieni... Ropoja gyvenimo keliu tokie vieniši, kad to net nepastebi.
Juodą besparnį angelą partrenkia ryškiai geltonas automobilis. Vairuotojas nežino, kad nužudė juodą svajotoją. Angelo kūnas lieka gulėti vidury gatvės. Niekas jo nemato.
Baigiasi žiema. Tirpsta sniegas. Purvinas vanduo bėga gatve, susitelkia į balą arba nuteka į kanalizaciją. Angelo kūnas plaukia šlykščiame sniego tirpsmo vandenyje. Plaukia tolyn. Netelpa į kanalizacijos angą. Vanduo neša jį į netoliese esančią balą. Angelas guli baloje kartu su daugybe šiukšlių: cigarečių nuorūkomis, skardinėmis, lankstinukais, kviečiančiais į koncertą, kurio pavadinimas jau nusiplovęs. Angelo kūnas ten - tik dar viena šiuklšlė. Nepastebėta, tačiau sunaikinta visuomenes.
Ateina naktis, pagaliau giedra. Žvaigždės gedi mirusio svajotojo. Mėnulis vėsiais spinduliais bando sušildyti seniai atšalusį jo kūna.
Kažkur verkia vaikas...
Juodas besparnis angelas išsisklaido naktyje...
Debesys užkloja pavargusią padangę...