Netikra karalaitė11

PASAKOJA ADRIANAS

Aš sparčiai žengiau pramintu takeliu link savo tolimo tikslo. Akys nuo žiūrėjimo buvo apsiblaususios, tartum apsitraukusios baltu rūku. Kaimo, kurį pasiekti turėjau šį vakarą vis dar nesimatė, o ir valgyti norėjosi ne juokais. Tikiuosi, kad Rodžeris padarė taip, kaip sakė ir susirado Netę. Dėl jos man buvo labai neramu, tačiau dabar yra dar svarbesnių reikalų. Nemanau, kad derėtų taip gražiai karalaitės dėka paleistam dabar imti ir dingti be žinios. Reikia bent jau padėti jai. Taigi nusprendžiau nukeliauti pas seną savo draugą ir paprašyti pagalbos jo. Staiga pasijutau toks pavargęs ir nusikamavęs, jog susiradau kuo atokesnę vietelę, ir nedelsdamas atsiguliau poilsiui. Šaltis gnaibė šonus, bet vis vien buvo be galo malonu po ilgos kelionės pailsėti.

Prabudau aštriems saulės spinduliams bespiginant man į veidą. Jaučiausi pailsėjęs, bet nuo ėjimo labai skaudėjo kojas, be to buvau alkanas nelyginant vilkas. Prisidengęs akis nuo saulės tingiai pasukau žvilgsnį prie vienišos obelaitės augančios visai netoli mano guolio. Pamaniau, jog ji niekam nepriklauso, todėl atsikėlęs priėjau ir nusiskynęs du obuolius gardžiai suvalgiau. Vis dar jaučiausi alkanas, bet daugiau obuolių nepasiekiau, nes jie buvo pačioje viršūnėje, taigi toliau patraukiau į kelionę. Paėjėjęs pamačiau žolynuose skendinčio miesto kontūrus. Nuotaika iškart pasitaisė ir aš paspartinau žingsnį. Norėjau kuo greičiau pasiekti savo tikslą.

PASAKOJA FERNANDA (karalaitė)

Kai tik sargybiniai „palydėjo“ mane iki pilies aš nurodžiau dingti jiems kuo toliau. Manau jie patikėjo, kad dabar nebebėgsiu, nes ir pati tuo tikėjau. Būsiu čia. Būsiu šioje pilyje, nes man atsibodo visokie prieštaravimai ir viskas, kuo anksčiau aš užsiiminėdavau. Dabar viskas kitaip. Aš įrodysiu, kad galiu būti tokia pavyzdinga karalaitė, kaip ir kitos. Pasiekusi savo bokšto kambarį aš piktai griuvau ant lovos. Vėliau pakviečiau tarnaitę, kad padėtų man persirengt. Išvargusi griuvau į lovą ir užgesinau žvakę. Norėjau ramiai išsimiegoti, bet į galvą pastoviai lindo įkyrios mintys apie Netę ir Adrianą. Galvojau, kaip jiems dabar gerai, jog jie laisvi ir gali gyventi kur nori ir veikti ką nori. Gal net susiras tėvus... Nejučia jiems pavydėjau, paskui, trumpą minutę, leidau pavydui užvaldyti viską savyje. Galvojau tik apie tai, kaip suradę tėvus jie linksmai iškylauja, žvejoja, linksminasi. Įsivaizdavau Kalėdas. Paprastame namelyje jie švenčia, visi laimingi... Aš gailėjau savęs. Niekada anksčiau nepatirtas jausmas prasiveržė ir aš supratau, kad niekada nebūsiu tokia laiminga. Jaučiau, kad padarysiu kažką... Kažką reikšmingo, bet pati dėl to būsiu nelaiminga. Staiga grįžau į realybę. Nusišluosčiau kelias ištryškusias ašaras ir pagalvojau: susitvarkysiu. Juk visada taip, visada susitvarkydavau. Nurimusi padėjau galvą ant pagalvės ir užmigau.