Apie uosį ir šalikelės smilgą

O, uosi, sakyk, kam savo galvą iškėlei,
Kuris paukščio giesmių nenutildo?
Jų grius paklausyti du pavargę šešėliai,
Ir suklus šalia auganti smilga.

O, uosi, neguosi kaip anksčiau manęs vėliai,
Kai gyvenimas mane jauną pravirkdo?
Gal kris nuo viršūnės nespalvoti šešėliai
Ant manęs, ten kur nokstanti smilga.

O, uosi, neaugs ant tavęs žirginėliai,
Kai nudžius šaknis nuodėminga.
Retai suoks giesmininkai, neklausys jų šešėliai
- Tik išdžiūvus šalikelės smilga.

O, uosi, neklauski, ko sustojęs dairausi,
Nes kai klausi retai išsipildo.
Aš žinau, kad šį kartą tu manęs nepaguosi
- Atėjau tik palaistyti smilgą.