Toli lekia mano vėjas-
Už visų formų ir ežerų kuriuose nesimaudėme
Už visų matricų ir minties ready-made’ų
Kai pamatysiu, užmušiu tave
Dėl to nesusitinkam- dar pagyvenkim
Dar skriekim, kol ištuštėsim
Kol tapsim skardūs kaip varis
Ir lengvesni už šviesą, ar – skaidresni už absoliučią baltą
Tada neberūpės Meko eilės ir filmai,
Nebesimokysim anglų kalbos ir nesistengsim suprasti Verlaine’o.
Kidman neberūpės, anei muldimedijos projektai.
Tūsas nėra virš visko, jis- tik uždara erdvė.
O mes skrisim! Aplenksim Ikarą, aplenksim šviesą, ir neatsitrenksime į nieką- virš substancijos
Virš malkinės ir šeimyninių santykių
Kur nėra nieko - virš erdvės ir virš vyksmo
Ir mano žmogžudystė bus ne nusikaltimas, o giesmė.
Tai pagiedokim, taip. Miela autore, tikrai, tavo kategoriškumas ir globalumas nepaprastai žavūs. Temų aštrumas eina per dūšią. Dekoracijos artimos. Žaviuosi
na, jei skaitėėt kitus šios autorės eilėraščius, tai turėtumėt suprasti, kad seilionių čia tikrai nerasit, o visi žodeliai, manau, parinkti tiksliai ir net Tūsas iįsipaišo į kontekstą.
nors ir darbelis atrodo intelektualus, bet jame kūpina ir lengvų detalių, tas pats tūsas, nusikaltimai, bereikšmiškumas. net ir pati erdvė nėra vienaplotmė ar kaip čia kitaip išsireikšti, įsižiūrėkit: knygos, televizija, tuštuma, ežerai, gamta, SKRYDŽIAI, kiti. iš karto matosi kažkoks blaškymosi efektas- savęs ieškojimas, jaunystės jausmas, dar kas.
tai tiek. eilėraštis geras, tikrai geras ir lengvai perkandamas, bet rimtas. (4)
sunkus ir masyvus, nors apie lengvumą kalbant - lyg trikampis varpelis(nepamenu kaip jis vadinasi), eilutė po pirmos strofos parodo tikslą, kreipinį kam. ir nors atrodo buitiškai, mintis aiški - neieškant kažkokių luitų, kurios kramtyt, svarbiausias lieka minties tiesumas, kuris kartu išlaiko beasmeniškumą. įdomus derinimas.