Šaltis

Veikėjai:

M i l d a – 12 metų mergaitė
K a z y s – Mildos brolis, 14 metų paauglys
M a m a
T ė t i s
M a r i u s,  S a u l i u s,  V y t a s,  D a r i u s – Kazio draugai
P a d a r a s – vieniša, sunkiai nupasakojamos išvaizdos būtybė, kurią Mama pirko egzotiškų gyvūnų parduotuvėje



1  scena. Didelis, erdvus kambarys, apstatytas gremėzdiškais baldais. Centre – Padaras.

P a d a r a s –
Ten, kur buvau, –
Saulelių tūkstančiai.
Jos šneka, rausta, šoka.
Tikra palaima būt drauge
Su jom – lakštučių žodžiai!
O čia... o čia... o čia su saule...
Ir ji mane šypsotis verčia.
Galėčiau dūkt laukais žolėj.
Aš laisvas juk!
Keliauju ten,
Į verdantį pasaulį, į rankas.
Gal šitaip man įprasmint savo būtį
Pavyks…
Ir žūti…?                            
Jeigu reikės.
O ar yra vilties iš šito
Nuostabaus pasaulio neišeit…
Ir nesugrįžt…
Pas savo saules,
                          svajones, 
                                        lakštingalas…?
Taip, aš gyventi pasiryžęs,
Šviesa, čiulbėjimas gėlių,
Pirštukai žemės ir žolės.
Žmogaus pažint einu,
Nemirt, gyvent, numirt,
Lakštingala čiulbėt I
r saulės laukt                      
                  iš ryto.
Atskuba Milda ir Mama.
M i l d a – (Dairydamasi.) Kur jis? Kur jis, mama, nematau?
M a m a – Va čia, pažiūrėk.
M i l d a – Oho! Nesitikėjau... jis toksai didelis ir gauruotas... Kas čia? Gal koks... net nežinau. Niekad nesu mačius tokio padaro!
M a m a – Čia tavo augintinis, tavo džiaugsmas, laimė ir nelaimė. Turėsi juo rūpintis, prižiūrėti, maitinti ir laikyti visada pririštą, kad nenuskristų. (Murmėdama sau tęsia.) Net nežinau... toks didelis... gal verčiau reikėjo padovanoti kokį šunį ar ką. Su tėvu reikėjo pasitarti... na, galgi gražiuoju sugyvens.
M i l d a – Bet tu gi pažiūrėk, mama! Kokie jo plaukai! O kokios akys! Žinai, jis visai gražus (glaudžiasi). Koks jis pūkuotas ir švelnus... Aš jį visada mylėsiu...
M a m a – Taip... elkis su juo gražiai, žinai, etiškai. Ir į burną rankų nekišk. Nekišk, sakau! Na štai, gražuole tu mano, ir ant kupros nelipk, jis dar mažas ir proto nedaug turi, dar nutėkš tave ant žemės, meile mano (paima į glėbį dukrą), ar supranti?
M i l d a – Taip, taip, mamyte, viską, kuo puikiausiai. Tai ačiū tau ir tėčiui! Jūs patys geriausi, tu gi žinai?
M a m a – (Išeidama iš kambario.) Žinau, žinau. Čia tau dovana, su sąlyga, kad būsi pati geriausia ir šauniausia dukra pasauly.
M i l d a – Būtinai taip ir bus! (Atsisuka į padarą.) Žinai, aš tau išvirsiu arbatos... nori? Mėtų... iš senelės daržo. (Išeina.)
P a d a r a s –
Daiktai, palinkę lempos,
Vazonai, kėdės, plytos plaukia,
Šešėliai, audžia giją
Voratinkly, kibiruose, palangėj.
Daug visko. Daug šviesos,
Tamsos ir triukšmo,
Skamba, aidi sienos...
Ir nuo stovėjimo pavargsta stalas.
Čia jie gyvena, čia jie miega.
Energijų, balsų ir buduarų
Daugybė veržiasi iš namo.
Jaukumas ramybę savo
snaudžia... geria laiką...
Kaip gera jiems, kaip gera man
Čia                                                         
                                        būti.
Įeina Kazys.
K a z y s – O... čia tai geras... eik tu sau... Tai tu – tas Mildos padaras? Niekad nemačiau tokio sutvėrimo. Iš kur, po šimts, mama tave ištraukė!? Žinai, tu man kažką primeni... niekad nesu tavęs matęs, bet tu tikrai kažką primeni. Tartum matyčiau kažką labai artimo, pažįstamo, tarsi matyčiau save... Prieik arčiau, nebijok. Nagi, aš nieko nedarysiu, nebijok. Ateik. Na štai, geras, geras. Taigi... va, pasakysiu paslaptį, nori? Turi niekam neikam nė šnipšt! Mama davė man pinigų kelionei. Na, supranti, pas močiutę. Aš neišleidau jų visų ir pirkau kompiuterinį žaidimą... Seniai svajojau. Tenais yra tokia kaip bazė, iš kurios eini koridoriais, liftais, tuneliais ir taip toliau, aišku tave puola priešai, bet juos išžudai... Labai smagiai juos sutvarkyt galima: iš paprasto šautuvo – tai tada tik suvarpo ir viskas, ir basta; galima su tokiu ginklu, kur galvą nuplėšia, tai taip jau įdomiau, o galima išvis, paleidi tokią, kaip ir bombikę – tada visą tą priešą gabalais ištaško... ir taip tikroviškai, ir kraujas toks, kaip tikras. O toliau, kai eini tais koridoriais, tai atsiduri tokioj kryžkelėj. Va tada jau reikia rinktis, kur sukti. Yra trys keliai: tiesiai – tai labai sunkus, ten daug priešų, daug pinklių, bet ten trumpiausias ir tiesiausias kelias. Kitas – gerokai ilgesnis, bet priešų, blogųjų tai irgi daug, velnias koją nusisuktų. O trečias – tai lengviausias, ten ir į tave mažai, kas šaudo ir lengva eit. Aišku, nejauti to pasitenkinimo, žudydamas; be to, ten labai ilgai reikia eiti iki finišo... aš dažniausiai tai šituo keliu einu, bet nespėju, nes vistiek kas nors ištaško smegenis, ar kas žarnas paleidžia... ką padarysi... O kas bus jei pasieksi finišą? Na, paprasčiausiai pateksi į aukštesnį lygį... Šiaip, ar taip, žaidimas fantastiškas! Labai tikroviškas, taip taip!
(Iš virtuvės grįžta Milda, nešina puodeliu arbatos, atsisukęs į seserį.) O, Milda, nepastebėjau tavęs.
M i l d a – Na, tai kaip mano dovana?
K a z y s – (Šypsodamasis) Šitas sutvėrimas – mano draugas.
M i l d a – (Ironiškai) Ach, tai jau tavo draugas. Nepamiršk, kad man jį padovanojo. (Padarui) Na, padare, padarėlis... Kaip jį pavadinsime? Koks tavo vardas?
K a z y s – Koks vardas? Koksvaŕdas...
M i l d a – Koksvaŕdas..? Kòksvardas...
K a z y s – Kòksvardas, taip!
M i l d a – Kòksvardas…Hm… Įdomiai skamba…Gal ir tikrai… (švelniai) Koksvardai, arbata, štai… labai skani ir karšta. (Siūlo atsigerti, glosto.) Nenori? Mažiuk, atsigerk, nenori… (Aktyviai) Ei, Kazy, pažaidžiam tą žaidimą, kur reikia gaudyt: vieni pasislepia, o kitas ieško ir jei pamato, tai šauna – jei pataiko, tai tas – nebegyvas, o jei nepamato, tada tie kiti gali ji ten kaip nors sudorot!
K a z y s – (Entuziastingai) Aš turiu tokius šautuvus, jeis galima šaudyti į žmones, ten su tokiais burbuliukais.              
M i l d a – Ei, tai greičiau atsinešk! Taigi kaip smagu bus!
K a z y s – Aha, bėgu. (Išbėga.)                     
M i l d a – Na, Koksvardai, tai žaisim. Na, nebijok taip! Kokios tavo akys… kaip du stiklo burbulai... kaip “stebuklai” – mes taip vadinam tuos stiklinius rutuliukus... tik tavo “stebuklai” šalti ir išsigandę... pažvelk į mane. Nebijok, tai tik žaidimas... tai juk netikra.
Grįžta Kazys su šautuvais, kažkokiais laidais ir šalmais.
K a z y s – Na va... atnešiau. Užsidėkit šituos.
Abu apsitaiso tais laidais ir šalmais, tada aptaiso ir padarą. Pasiima į rankas šautuvus ir pradeda lakstyti šūkaliodami, šaudydami ir kvatodami. “Pašauti”, parkrinta ant žemės, ima raitytis lyg tikros mirties agonijos apimti ir juokiasi...
M i l d a – (Atsikvėpia) Pavargau. Smagiai prisilakstėm! Kaip tikram kare!
K a z y s – Smagu, bet čia tik pradžia! Dar žinau tiek ir tiek smagių žaidimų. Mes 
su bernais tai filmuojam visokias šunybes. Visokius smagius vaizdelius. Na, pavyzdžiui: paimam kokį jaunėlį, paguldom ant žemės ir visi spardom, tas net raitosi iš skausmo!
M i l d a – (Pasibjaurėdama) Baisu!
K a z y s – Na, mes tik šitaip vaidinam. Bet paskui atrodo, kad viskas vyksta iš tikrųjų, arba einam gatve ir kokią bobutę tik čia! Paguldom. Ir tokius filmukus, kai patalpini internete, arba parduodi, tai ir užsidirbt gali, ir šiaip daug juoko žiūrint būna.
Įeina Marius, Kazio draugas.
M a r i u s – Sveiki! Na, ką čia veikiat? Kas čia dabar?
K a z y s – Sveikas! Iš kur dabar? Na, mes čia žaidžiam. Prisėsk ir tu.
M i l d a – O čia mano augintinis. (Padarui) na, geras, geras. Jo vardas... Koksvardas!
M a r i u s – Hm... o ką gi žaidžiat? Aš čia atsinešiau kompaktinį diską, norėjau
parodyt. Čia kur mes užvakar filmavom, pameni, Kazy? Kai Deividui kraujas iš nosies pradėjo bėgt! Tai juokėmės atsimenu!
K a z y s – Iš tikrųjų smagu, velniškai smagu buvo.
M i l d a – Man nepatinka tie jūsų žaidimai. O jei sužalosit? Kaip tada?
K a z y s – Nurimk, Milda! Viskas čia gerai. Niekas nieko neskriaudžia, mes tik inksminamės!
M a r i u s – Ei! Saugokitės! Cha cha!
Marius paima šautuvą ir pradeda šaudyti, Milda ir Kazys ginasi, tuomet viena “kulka” pataiko į padarą. Šis parkrinta. Vaikai žaisdami pasitraukia į kambario gilumą.
P a d a r a s – (Sunkiai šnopuodamas)
Kažkas pasauliui davė vardą,
Kažkas ir žmogų jam pagimdė,
Kažkas jam įdavė gyvenimą,
Kažkas gyvenimui padovanojo mirtį.

Ir krinta lapai, krinta kulkos,
Gyvenimas tai ar žaidimas?
Kažkas pagimdė žmogų – meilę,
Kažkas tai meilei davė ginklą.

Ir žudo žmonės – žudo mirtį,
Kaip lapai krinta jie, pavirtę
Paties Kažko sapnu ir tyliai,
Gyventi žmonės trokšta,
O gal mirti..?
Padaras lėtai pasitraukia.

2 scena. Rytas. Erdvi virtuvė. Prie stalo sėdi Tėtis ir skato laikraštį, Mama dėlioja lėkštes ant satlo.

M a m a – Gal mėsytės?
T ė t i s – Gerai, mėsytės.
M a m a – Gal salotyčių?
T ė t i s – (Likteli galvą) Salotyčių...
M a m a – Druskytės?
T ė t i s – Druskytės.
Abu tylėdami valgo.
T ė t i s – Girdėjau... vakar vakare šaudė... kitam kambary.
M a m a – (Patylėjus) Tai televizorius buvo įjunktas.
T ė t i s – Mačiau, kad vaikai žaidė...
M a m a – (Susierzinusi) Juk aš nekalta, Jurgi, na tu pagalvok, juk aš nieko blogo nemaniau. Aš tik stengiausi tiems vaikams... kad jiem būtų linksma... kad jiems geriau... visą laiką viskas tik dėl vaikų... tik dėl jų... Jau jiedu viską turėjo, ir katytę, ir triušiuką...
T ė t i s – Ir šunį...
M a m a – Ir kanarėlę...
T ė t i s – Ir papūgą...
M a m a – Ir vėžliuką...
T ė t i s – (Susierzinęs) Ir dar žiurkę...
M a m a – Ir žuvelę... matai, matai, jau viską viską turėjo, o aš norėjau... norėjau nustebinti, jau jiems viskas nusibodo...
T ė t i s – (Griežtai) Čia tavo ir kaltė, Stefanija, tai tu per tą savo begalinį atsidavimą, taip, taip jau nebežinai... vaikus reikia kartais ir greižtai paauklėt. O tai po to balta duona užpakalį drasko! Taip taip, prisigalvoja visokiausių, visokiausių dalykų. Kaipgi su tuo Koksvardu? Kieno čia idėja buvo? Tavo?! Na va, matai, o vaikam tai ką tik paduok, tas ir gerai, o kad tas padaras sveikatai gali būt žalingas! Kur tai matyta, kažkokį monstrą, kažkokį išsigimėlį dovanot vaikam!
M a m a – Jurgi, na ne taip jau viskas, kaip sakai. Tai jis gi lygiai kaip šuniukas...
T ė t i s – (Šaukia) Stefanija! Na koks dar šuniukas! Jis mutantas kažkoks! Net
išvis nesuprantu iš kur tu jį ištraukei! Aš nenoriu, kad jis gyventų mūsų namuose.
M a m a – Jurgi, aš... aš... nerėk prašau ant manęs! Aš žmogus, o ne šuo!
T ė t i s – (Pauzė) Na at... atleisk... aš... gal truputį pasikarščiavau... na, Stefa...
M a m a – (Švelniai) Matai, vis tu per tą norą vadovauti... Palikim padarą ramybėj, yra svarbesnių reikalų. Reikia pakalbėt su Kaziu, kai tik atsikels.
Toliau tylėdami valgo.
M a m a – Žinai, Jurgi, aš taip prastai šią naktį miegojau, kažkaip vis negalėjau
užmigti. O paskui, kai užmigau, tai kažką sapnavau, kažką tikrai sapnavau, bet jau nebeprisimenu... Tau taip nebūna? Kažką sapnuoji, o po to nebežinai ką...
T ė t i s – Na, būna, taip, tikrai. Lyg kažką sapnuoji, o po to nebežinai ką...
Pasirodo Kazys su pižama, sėda prie stalo.
M a m a – Kava jau atšalo. Nebeskani. Ar Milda jau atsikėlė, Kaziuk?
K a z y s – Keliasi.
M a m a – (Griežtai) Jurgi, užteks laikraščius skaityt! Į darbą gi vėluoji. Amžinai negali laiku iškrutėt!
T ė t i s – Dar vieną straipsnį. Paskutinį.
M a m a – (Rimtai) Tėvai, manau, mum reikia su Kaziu pasikalbėt. Taip, taip, Jurgi!
T ė t i s – (Padeda laikraštį.) Kazy, kalbėsiu tiesiai, be užuolankų. Tu jau pakankamai didelis, aš manau, kad suprastum tokius dalykus, kaip... sąžinė, garbė, humaniškumas. Tavo senelis dabar pasakytų...
M a m a – Jurgi! Prašau kalbėt teisiai apie reikalą.
T ė t i s – Pats žinai, apie ką kalbu. Tavo auklėtoja skambino ir skundėsi, kad jos auklėtinai išdarinėja kažkokias išdaigas ir viską filmuoja. Ar teisybė?
K a z y s – (Nuleidęs galvą) Nu tai mes ten... šiaip...
M a m a – Ach taip... bus tau šiaip.
T ė t i s – Prisipažink, Kazy, ką ten jūs filmuojat?
K a z y s – Na taigi sakau, ten, visokias nesąmones... Nu šiaip sau...
T ė t i s – Sakė tavo auklėtoja, kad vieną mergaitę primušėt. Ar teisybė?
K a z y s – Nu tai ten ne aš... ten... kiti...
M a m a – (Apsiašarojus) Kazy! Va šito tai aš nesitikėjau... Kaip mes tave auklėjom? Ar ką ne taip darėm, atsakyk! Visą laiką viskas tik dėl vaikų. O po to kas? Kas dabar? Auginai vaikus, auklėjai, o štai dabar vaikšto sau gatvėmis ir spardo praeivius, na sakyk ką nors, Kazy!
K a z y s – Nu taigi ten ne aš... ten taip tiktai...
M a m a – Jurgi, tu pasakyk ką nors, kaip tėvas sūnui.
T ė t i s – Na, Kazy, kad man daugiau taip nebebūtų. Kad daugaiu negirdėčiau iš mokytojų skundų. Ir su ta savo šaika, tai geriau gražiuoju išsiskirk, nes jei dar kas pasikartos... tai tada jau žinok... sausas iš balos neišlipsi...
M a m a – (Kietai) Kazy, mes dar, aišku, pasikalbėsim. Aš viską sužinosiu. Viską viską! Kaip ten su ta mergaite buvo. Taip, paskambinsiu jos tėvams, girdi Kazy?! Ne, šitaip visko nepaliksim. Tėvai, galvokim bausmę.
T ė t i s – (Nerįžtingai) Na tai gal... nereikia taip sutirštinti... vis tiek gi...
M a m a – Jurgi... Kazy... ne, viskas, nuo dabar tau – Kazy, namų areštas. Jokių draugų – jokių nesąmonių. Jokių filmavimų. Viskas! Bėk į savo kambarį. Staigiai!
Kazys išeina.
M a m a – (Priekaištingai) Jurgi!
T ė t i s – Na kas ir vėl?!
M a m a – Nebegaliu… galva plyšta…paduok citramono…
Mama ir tėtis išeina. Pamažu visiškai sutemsta. Kažkur toli ataidi muzikos garsai. Sudrumsčia tylą lyg paukščio cypimas, lyg smuiko krykavimas. Tyliai įslenka padaras.
P a d a r a s –
Sienos, mūras, tamsa; balta tamsa ir aš.
Taip sunkai... sunkiai randas žodžiai.
Ir sunkiai vėl ateina kažkieno paminta...
Ir ar išvis ateina? Baugiai šalta...
Taip, gal tai aš – toksai štai stoviu –
Šaltas ledas... (ne, jis minkštas...)
O aš? Toksai buvau... esu...
              dar kartais...

Virstu... man regis, kad jau baigias
Kažkas... kažkas ateina...
Tai sunkūs akmenys iš patvorės
Ir skaudūs šūviai...
Aš mylimas buvau... esu... dar kartais.
Aš trokštu doras būt...
                  Ir veltui.

Kažkur ten, po dažais,
Kažkur dar manyje gyvena vaikas,
Kaip jie, kaip jie – aš irgi toks esu.
Tik tas betonas – ta tamsa, ji valgo...
                  Valgo!
        ... aš jau nebegaliu...

Aš jiems – nupirktas žaislas,
Stiklinėmis,, stebuklų” akimis;
Aš mažas, aš guvus ir šiltas
Buvau tada...
                    Gal dar tebeesu..?

Mane jie talžė plastmasinėm kulkom,
Savo širdžių kaitra – –
Gal aš sugadinau juos – – –
Gal jie – mane..?

Kodėl, kodėl, ach, po velnių...!
Kodėl štai šitokiu tapau?
Dabar aš monstras!
Geležinis,
Šaltas,
Kietas,
Blogas,
Aš monstras...! Monstras...!
Nekenčiu savęs;
Juk nužudyt galėčiau..!
(Po pauzės)
Kaip... kaip... tai tamsu aplink,
Tos aukštos baltos sienos slegia
O dangau!
Tamsa užeina... temsta protas,
Aš saulės kvapą užmiršau...
Ir debesų... spindėjimą ryte...
Taip lyg pro žaliuzes,
Taip pjauna... gelia...
Kur aš?
  Kur stoviu?
Ar esu dar?

3scena. Miesto parkas. Keletas paauglių rūko, garsiai šnekučiuojasi. Pasirodo Kazys.

M a r i u s – Kazy! Sveikas! Na, kaip reikalai? Kaip gyvenimas? Na, guviau!
V y t a s – Ko čia kaip žemę pardavęs?
S a u l i u s – Kas nutiko?
Kazys paspaudžia visiems rankas.
M a r i u s – Tai pats pasakysi, ar reiks už leižuvio traukt?
K a z y s – Ką čia pasakot, tėvai parišo.
V y t a s – Aha... ir kaip? Sausas?
K a z y s – Toks čia ir sausas, bliamba... namų arešto priskyrė.
M a r i u s – Oho! Tai rimtai ten papuolei?
S a u l i u s – O kaip išsisukai? Ką? Pabėgai?
K a z y s – Žinai, Mariau, tą padarą, Koksvardą, Mildos? Tai va, įėjau aš į savo kambarį, žiūriu – tas Koksvardas tupi sau prie mano lovos. Na, galvoju sau, bent turėsiu ką veikt ir su kuo. O tas priėjo prie lango, kažką pakrebždeno, paskui atvėrė langą su savo galūne, priėjo prie manęs, pažiūrėjo tokiom akim ir sako: “Skrendam. ”. Aš iš pradžių nesupratau ką jis sako, po to suvokiau ir... kažkaip... atrodė, kad jau skrendam... lyg ir tikrai... ir žiūriu, kad aš jau ant žemės, va ana ten, už anų medžių... Taip gerai ir nesupratau, kas ten buvo... Dar ir dabar nesuprantu...
S a u l i u s – O tas... padaras?
M a r i u s – Eik tu, jau ką... patikėjai?!
K a z y s – Jis kažkur... kažkur... į mišką... neprisimenu... žiauriai galvą skauda.
M a r i u s – Nu gerai jau, “didvyri”, eime va ten, Dariau, turi kamerą? Veikia?
D a r i u s –Viskas... čiki!
Visi pajuda.
M a r i u s – Ut, žiūrėk, koks pyplys varo, va ten, koks “šustras” atrodo, snarglius! Einam, pamokysim! Apstoja mažiuką. Darius įjungia videokamerą.
V y t a s – Mažiau, kur trauki?
S a u l i u s – Ė, nepatiko kas nors? Rauni?
Pastuma, vaikas pargriūna.
K a z y s – Žiūrėk, jis dar spardos! Spiria į nugarą. Dar ir dar kartą.
D a r i u s – (Entuziastingai) Trenk jam, Kazy, trenk! Va! Oi koks vaizdas! Dar kas nors, iš dešnės! Mmm… fantastika!
Vaikas raitosi iš skausmo.
M a r i u s – Neužmuškit tik!
V y t a s – (Atitraukdamas Kazį) Gal jau užteks...
M a r i u s – Varom, gal jau, kol dar niekas nepamatė ir neparišo... Matot tą miškelį? Greičiau.
Draugai paspartina žingsnį.
K a z y s – Jau sutemo beveik, ką darysim? Aš namo tai negrįšiu...
D a r i u s – Grįši grįši! Niekur nesidėsi!
K a z y s – Ne... negrįšiu.
M a r i u s – Gal pas mane galėsi... bet nežinau, reiks su tėvais pakalbėt.
K a z y s – Ačiū, kad su maniškiais susisiektų? Na jau ne... Išgyvensiu ir be jūsų pagalbos... (Nusispjauna)
S a u l i u s – (Ironiškai) Didvyris! Cha cha!
Visi nueina miškelio link.

4 scena. Miškas, gūdus vakaras. Iš tamsos išnyra Padaras.

P a d a r a s –
Sugniaužkit kumščiuose šaltį...
Uždenkit šaknimis akis...
Tylėkit...
Medžiai nelaimingi...
Šaukit! Jei bus nuo to lengviau –
Vaitokit, rėkit!
                        Negirdžiu.
                                        Garsiau!
Visi, kas gyvas, prasimuškit
                                        į naktį, į baltą žemės šaltį...
Medžiai, čia jūsų miškas!
Nenoriu jūsų laužyt, negaliu!
Bet šaltis skverbias...
Iš gelmių...
Iš adatų...
Iš kirmėlių...
Iš nieko...
Sušalkite, nebūkit mano rankos
Ir mano šaltis jus paguos...
Aš šalčiais trokštu keršyt!
Aš noriu šalčio! Šalčio! Šalčio!..
(Padaras nutolsta, tačiau lieka stovėti už medžių. Įeina Kazys su draugais.)
K a z y s – Dabar jau visai prastai, kažkur nuklydom, visai ne ten, kur turėjom. Čia gi vidurys miško.
M a r i u s – Jau visai sutemo, gal skambinti tėvams?
S a u l i u s – Kad jau tikrai neramu. Iš kurios pusės atėjom?
M a r i u s – Gerai, skambinu.
K a z y s – Palauk, dar ne! Ar jums nekeista? Juk jau naktis, bet kažkas ne taip. Gal medžiai Kažkokie keisti, gal man vaidenasi jau?
V y t a s – Nusiramink, mes tuoj iš čia išsikrapštysim.
K a z y s – Ar jaučiate tą šaltį? Ar jaučiate, kaip šalta? Kaip nežemėje, kaip kažkur, kur nėra medžių.
D a r i u s – (Susierzinęs) Mariau, jam kažkas darosi, gal serga? Ką? Gal skambink jau tikrai tėvam? Mariau, skambink!
K a z y s – Iš kur tas šaltis… toks bedvasis… aš… kas čia darosi..? Ar matote, kaip linksta medžiai? Kaip šalta…bet kažkaip… kažkaip keistai…aš – lyg ne aš… lyg kažkas kitas… ššš…šalta…
M a r i u s – Kazy, kelkis, jau naktis, Kazy, negalima ant žemės gulėt, Kazy…
K a z y s – Duokit…gerti… šalta… gerti…
V y t a s – Mariau, eime, ten, man atrodo, kažkokia pašvaistė, gal ten miestas, Mariau, einam!
M a r i u s – Bet... Kazys čia... jis nebepaeina! Jis sušals!
V y t a s – Palik jį, dingstam! Tikrai jau šalta...
S a u l i u s – Mariau!
Visi išeina, palieka Kazį gulėti ant žemės.
K a z y s – (Drebėdamas, sunkiai kvėpuodamas) Ššš... ššš... matau tave... Koksvard... ai... ko nori iš manęs? Ką aš tau padariau? Kodėl taip šalta? Kam tu... šalta... Aš niekam nenorėjau blogo. Aš myliu savo mamą... ir tėvą... ir sesę... Aš nieko niekam nenorėjau blogo... tikrai... Tiesiog aš nemačiau kito kelio... jo nebuvo! Mama! Padėk..! Man šalta... Aš netikiu vien grožiu... jo nėra, kam jis?! Man tik reikia trupučio meilės – aš noriu trupučio tavo meilės, mama. Aš noriu vėl su jumis visais švęsti Kalėdas. Mama! Išleisk mane šlykštyne! Aš noriu pas ją... pas... aš noriu pas save. Paleisk mane, baidykle! Aš noriu ten, aš noriu namų... aš pasiilgau savo stalo, savo kompiuterio, savo lovos, savo kambario... aš pasiilgau savo sesės, Dieve! Gal tu visdėlto esi? Ne... ne... tikriausiai man melavo, ne... tavęs nėra... Mano draugai... mano šeima... mano balsai... girdžiu, kaip tyliai murkia senelių katinas... girdžiu, kaip skamba vėjo varpelis kaime... taip gera... taip ramu... (Suklūsta) Kas čia? Klausau... kas čia... kieno tai žingsniai... kas čia eina..?
Įeina Milda, apsigaubusi skara, rankose laikydama puodelį karštos arbatos.
K a z y s – Ko? Ko taip šalta..? (keliasi.)
M i l d a – Kaziuk... ką tu čia dabar... Kaziuk... broliuk mano... Kaziuk... koks tu išbales...
K a z y s – Man šalta...
M i l d a – Leisk, aš tave apgaubsiu. (Deda jam ant pečių skarą.)
K a z y s – Ne... patraukit! Aš jūsų nepažįstu... Ne... negaliu... išeikit!
M i l d a – Broli... kas tau, sakyk.
K a z y s – Sušalsit... aš labai šaltas... ir grubus... o jūs – tokia gera... Ne... aš negaliu...
M i l d a – Leisk, aš tave apkabinsiu. (Apkabina Kazį) Kaziuk, ką čia dabar darai? Aš tavęs jau taip ilgai ieškojau... galvojau nebesurasiu... atsimeni, mes gi žaidėm, bėgiojom taip smagiai, ir tu juokeis... O po to dingai... kaip į vandenį... aš tavęs taip ieškojau, taip laukiau... bet neatėjai... ir arbata atvėso... aš naują puodelį užplikiau... Ir vėl laukiau... bet tu nepasirodei...
K a z y s – Aš mylėjau jus...
M i l d a – Kodėl pabėgai? Kodėl taip išėjei, net žodžio nepasakęs? Mes laukėm... galvojom, ar dar grįši... vis laukėm... o tu neatėjai...
K a z y s – Aš jus mylėjau...
M i l d a – Kaziuk! Aš irgi, mes visi irgi tave mylim, labai labai. Tik kad tu mus palikai, negražiai išėjo... kam taip, Kaziuk, padarei? Kodėl išėjai? Štai, aš tau ir arbatos atnešiau. Imk, labai skani. Sušilsi.
Glaudžia puodelį Kaziui prie lūpų.
K a z y s – Arbata... (gurgšteli) bet man vistiek šalta... klausykit, aš negaliu... Išeikit...
M i l d a – Kaziuk, tai tu mane palieki... tai tu, vadinasi, manęs nemyli... aš taip
tavęs laukiau... o tu dabar...  Kaziuk... tai aš einu, jei taip... gal Koksvardą surasiu, jis irgi kažkur dingo... gal tu jį matei, Kazy?
K a z y s – Ne! Baik! Aš nieko apie jį nežinau, jo nepažįstu... Ar jums irgi šalta?
M i l d a – Kaziuk... tai tu nebegrįši... jau viskas... tai, sudiev...
Milda pasitraukia.
K a z y s – Arbata... kas ji tokia... tokia šilta, tokia graži... jau nebejaučiu kojų... Bet rankos tarsi tirpsta. Ne, tai turbūt tik vizija, tik sapnas, aš juk baigiu sustingti... Milda... Milda... nejau ten ji? Milda... sesutė... Milda... Juk ji čia buvo, kur dabar dingo? Milda! Sese! Sesute! Milda! (Blaškosi jos ieškodamas)
Iš tamsos lėtai nyra padaras.
P a d a r a s –
Šešėliais, vėjais, mmm...
Ošia tavo protas.
Šiaušiasi..
Banguoja sąmonė...
Tu čia, tau šalta... tu bijai...
K a z y s – Aš ieškau Mildos, kur sesė, kur sesuo!? Milda! Milda!
P a d a r a s –
Medžiai – šurmuliai,
Debesys – kariauna,
Kris naktis į tavo dvasią…
K a z y s – Ne! Pasitrauk! Tu – niekas. Aš ieškau Mildos, kur sesuo! Milda!
Pasigirsta Mildos balsas.
B a l s a s – (Dainuoja)
Ateina dainuojantis rytas,
Ir tirpsta ledas pamažu.
Ateina, ritas,
Saulelė už tylinčių miškų.
Sutirpdo sniegą,
Varveklių ritmą ant šakų.
Ateina minkštas,
Šiltai geltonas rytas.

Ir saulė danguje,
Ir baigiasi naktis,
Sušyla medžiai, tai –
Mylinčio širdis!
Padaras klumpa, lenkiasi prie žemės. Vėl pasirodo Milda. Kazys ir sesuo džiaugiasi vienas kitu. Pabaiga.

P. S. Už šilumą ačiū Rasai.