Dar nesakau sudie

Šokteli liepsna
      į marmurinius veidus,
apgaubtus šešėlių ir
                            sapnų.

Nebylios šmėklos.
Pirštus
        sukumpusius ir
  gyslom išvagotus
į ugnį
        tiesia –

neištrauks.

Lietus nuplauna
  skruostus.
Vagoja dulkės
          duobutes.
          O gal jie
          <verkia>?

Jauno beržo
              šakos
traška,
sukas valso sūkury.

Išnyksta.

Nusiimk kepurę,
      lemta
      sušlapti rasoje
dangaus rūstybės.

Kalija,
sušalusi į ledą
krenta
          <sušilti ugnyje>.

Šešėliai greitai
            slenka,
akim šnabždėdami,
    rankom verkdami,
        basom kojom

žarijas
    žarsto.

Kaštos širdys
              gęsta.
Jau –
        vėlu.

Prašvito.
      Naujas rytas
      aušta.
Debesys išblyško.
          Einam.

Vėjas paskutinius
        pelenus
            jūron išrašys –

<tavęs. >