stovint ant ledinio tirpimo...

Rodos jau visi pamokslai baigės
Vienumoj palikus sakykla
O už lango vis įkyriai krenta snaigės
Tarsi amžius menanti malda

Aistroje kažkas pabust pabandė
Netgi vyno taurę išlaižys
Tu jautei, kaip mumyse kažkas nuskendo
Vakar, prieš užsiveriant durims?

Neramu, kai sielų toliuos miglos
Ir kai aukuras - širdies mirtis
Klaidžiok manimi, lyg eitumei per stiklą
Žavesiui juk nieko nenutiks

Mintyse mus piešia intymumas
Gal kartu, o gal ir nelabai
Tu verki, o ašarų pašlaitėj tūnos
Mano nuodėmių visi keliai

Parymok manęs, kur nieks nelaukia
Kur žolės ir triušiai sau neras
Viltį mūsų lyg gyvenimą atnaujink
Ir regresijos keliu nuvesk