Kontraktas

Labas. Mane vadina Foku, o tave, ai nesvarbu, juk jokio skirtumo, kurį vardą tu pasakysi, kurį vardą man atsitiktinumas parinks. Vat atsiprašau, kad aš tave čia taip, tokioje neromantiškoje vietoje užkalbinau. Bet tu ir pati kalta, ko spoksojai kaip prikirpta, kol aš savo purvinas kojines grūdau į skalbimo katilą??? Ar šiaip, tu taip į visus tūlus bičus spoksai. Čia tau gal ne viešoji skalbykla, ne muziejus ar forumas? Prisipažinsiu, iš pradžių tai truputį nesmagu buvo, bet turiu suprasti – juk nesi gražuolė, toli gražu. Neįsižeisk, juk ir pati žinai. Patylėk, nenoriu, kad pradėtum čia dabar atsiprašinėti ir atsikalbinėti. Aš čia taip sugalvojau... Matai, aš čia svečioj šaly tokioj kvailoj situacijoj atsidūriau. Po dviejų dienų turiu išsikraustyti iš savo nuomojamo kambario, nes neišgaliu susimokėti. Nežinau, kas tada bus, nes neturiu kur po to važiuoti, neturiu kur grįžti, o pasaulis platus ir ilgas manęs jau nebetraukia. Jau apsisprendžiau, bet kokia kaina likti čia. Susirasti darbą, išsinuomuoti patogesnį būstą, nusipirkti mašiną, - bet kokią, aš neišrankus, kad tik važiuotų. Po to vesti, pasidaryti tris vaikus - ne  daugiau ir ne mažiau - kad į mašina tilptų, ir laisvos vietos neliktų. Po to ramiai pasenti ir žaisti šaškėmis ir gerti pastis miesto parkuose su kitais seniokais. Nežiurėk taip, tavęs tai tikrai nevesiu.  Ir neįsižeidinėk čia dabar. Tarkim, sumetam klumščius kartu, aš tave mylėsiu, ant rankų nešiosiu ir panašiai. Aš tave bučiuosiu, balsu dievinsiu tavo odos kvapą ir tavo balsą, ir tavo šypseną. Jai perpiešus tavo veidą skaičiuosiu raukšleles tavo smilkiniuose, o tu manuosiuose. Taip bus, kai mums bus linksma. Liūdesiui reikalaujant su juo pasisveikinti aš atsisėsiu prie klepo svečių kambaryje ir grosiu tavo mėgstamus rusiškus šansonus. Visada kalbėsiu visomis tau rūpimomis temomis, neužmiršiu, kada tavo gimtadienis, vardadienis, krikštadienis, valentinadienis. Už butą mokėsi tu. Jei labai prispirsi, tai galėsi mane net savo tėvams parodyti. Nebus labai sunku, nes aš – minkštaširdis. Tavo tėvams aš patiksiu. Pati žinai. Džiaugsis už tave. Galiu šnekėti apie bet ką, galiu atrodyti rimtas, linksmas, draugiškas ir punktualus. Galiu su tavo tėvu važiuoti šaudyti bebrų, o su tavo mama rinkti nėriniuotų staltiesių spalvą "La Fayette" galerijose. Bet ne per daug, nereikia perlenkti lazdos, nes šiaip tai nėriniuotų staltiesių pakęsti negaliu, o bebrus aš myliu. Vieną kitą nušauti galiu, bet ne daugiau. Sutarkim, kad tu pirksi maistą, o aš gaminsiu. Dievinu gaminti, kai yra iš ko. Aš galiu pagaminti cepelinų. Nežinai, kas yra cepelinai? Labai skanu. Gali juos vadinti cepais - taip paprasčiau. Tik nuo jų storėjama. Tau daug negalima, nes dar truputis ir, ko gero, nepanešiu. Matai, nors ir esu aukštas, bet nesu labai stiprus. Niekada nebuvau. Atsimenu, vaikystėje, mano fizinio lavinimo mokytojas gąsdindavo silpniausius, kad jie savo žmonų per tiltus neperneš. Nebuvau tarp tų pačių silpniausių, bet nuo to laiko kartais pagaunu save nesąmoningai vertinant merginas pagal tai, ar galiu jas pakelti. Prašau, tik nesupyk. Patikėk, aš moku labai gražiai atsiprašinėti, - galiu nupirkti gėlių, nuvesti į restoraną, išnuomoti mašiną ir pavėžinti po apylinkes. Galiu išbučiuoti visą tavo kairę krūtį, maldaudamas atleisti, kol pradėsi mane glostyti, o aš atsakančiai murksiu. Dar aš moku dainuoti, groti gitara, jodinėti, kalbėti apie filosofiją, teologiją, istoriją, ekonomiką,  kiną, vietinę ir užsienio politiką, literatūrą, muziką, taikomuosius menus. Aišku, nesilyginu su profesionalais, bet profanams garanatuoju malonumą ir teigiamą įspūdį. Manau, šių mano savybių tau prisireiks. Kam? Na, kai išeisim kur nors su tavo draugais. Su tavo draugėmis galiu flirtuoti, bet neperžengti draugiškumo ribų, kad jos aiškiai suprasdamos, kad yra vertesnės už tave, pažaliuotų iš pavydo. Su tavo draugais galiu gerti, daug gerti ir nepasigerti - paprastai tai palieka įspūdį. Jeigu jie abstinentai, tai turiu jiems tūkstantį ir vieną pusiau tikrą istoriją, iš kurios jie juoksis, ja žavėsis, gal netikės, aršiai diskutuos, mandagiai prieštaraus ir netgi pasirodę teisūs, man pripažinus, tik dar labiau mane gerbs. Nebijok dėl mano akcento - manau, galėčiau ir be jo, bet kol kas tai man prideda šarmo. Po tokių vakarėlių iš lėto grįšim namo susikibę už parankių, persimesdami vienu kitu žodeliu. Tu tamsoje šypsosies ir būsi laiminga. Po to, vieną dieną, kai jau būsiu susiradęs padorų darbą ir sutaupęs dviejų mėnesių garantijai už būstą, susirinksiu visus savo daiktus ir... išnyksiu. Tu manęs neieškosi. Tu manęs nekeiksi. Tu  įsivaizduosi, kad aš numiriau. Ir jei atsitiktinai sutiksi mane gatvėje, neišsiduosi, kad mane pažįsti, gal tik širdies gilumoje nustebsi, ir viskas. Dacor??? 

Marta Kvalionė


dar vienam mieste, vasario 14, 2005