Narcizai

"Žuvis" - skelbė iškaba. Medinė, kaip ir pats pastatas, vietomis atsilupusiais dažais. Šaknis žuv. Nušauto elnio ašarotos akys. Traškantys tarp dantų skrudinti viščiukų sparneliai. Žmogus prie upės, sunkiai tempiantis akmenį, aprištą virve. Tačiau durys buvo naujos. Ir langas virš durų. Pro jį apytiksliai 2, 5 sekundės su seklio įtampa naują detalę stebėjo galva su dviem kasytėmis. Aš neišmokau profesionaliai jų tampyti. Šyptelėjo. Slenkstis. Geriau neik - rikteli kvapas. Dar ne tą iškenčiau - koja nesustoja. Gailėsies - kvapas smogia. Prastas kovotojas, juntamas jo jėgų sekimas. Kvėpavimas tampa įprastiniu procesu. Įdomu, bus pardavėja ar pardavėjas? Žaibas iš Žemės. Truputi nedrąsu.
- Laba diena...
- O, sveikas.
Pavasariška vyturio giesmė, prasimušusi pro variklio burzgesį. Žuvies pliumptelėjimas srauniame upelyje. Narcizų giesmė kurtiesiems, dvelktelėjus vėjeliui. Knygos padėjimas į šalį, ilgų palaidų plaukų perbraukimas, automatiškas lengvos medvilnines palaidinukes timptelėjimas žemyn ir atsistojimas už prekystalio buvo surišti į nedalomą puokštę.
- 800 gramų silkės.
- Silkės? - antakių kilsterėjimas atsiliepė balso gaidose.
- Aš tikrai jos nemėgstu, čia mama, jų privalumas tik...
... kad jos gali matyti Poseidono veidą. Staigus rankos pakėlimas bandant išvengti smūgio. Aristotelį garbinantys sargybiniai sukryžiuoja prieš akis ietis. Nevalia bet kam rodyti vartų. Ietys plastilininės. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Kodėl ne kuo užsiklosi? Pageidaučiau oda, prašau. Ne, ne, ne šita, kaip... kaip jūs galėjot suklyst?!
- Nebūtina teisintis, - nerūpestingo juoko akimirka, ateinančiai palikusi šypseną veide. - Nustebau tik todėl, kad jau dvi savaites niekas jos nebuvo pasiilgęs.
Kiekvienas raumens susitraukimas pildant maišelį silkėmis turėjo garbingą žodžių palydą. 
- Apskritai tikriausiai esi šviežias atvykėlis mūsų miestely, tikrai būčiau anksčiau pastebėjusi...
Šypsena - įprotis, dovana? Endorfinas.
- ... ką šiaip čia veiki?
Šalto vandens čiurkšlytelytė ant įkaitusios pėdos. Bangos ketera. Žvaigždėtas dugno vaizdas. Drugys. Aplink aidintys šūviai neperregimame rūke.
- Geriu zuklopentiksolį! ... – išsprūdo.
Badantys pirštai. Begalinės pomidorų lysvės. Sekundė šliaužia pro šalį pasidabinusi gelbėtojos liemene.
- O aš geriu arbatą! Kiekvieną dieną per pietų pertrauką. O ji... - racionalus galvos suktelėjimas laikrodžio link. - Už minutės. Prisijungsi?
Nuolaida 60 %. Šiltas plekštelėjimas per petį. Milijonai rankų, nešiojančių į visas puses.
- Žinoma.
Rūbinė. Sugužėjusi darželio grupė į klasę. Glėbys šieno.
- Padės išsivaduot nuo jau spėjusio suerzinti įkyraus kvapo. Oi, atsiprašau! - šyptelėjo ir užlipo paskui ją laiptais, vedančiais į mažą aikštelę su dviem įėjimais.
Kelrodė žvaigždė egzistuoja. Ji taukši.
- Užeik čia, po kaire. Dešinėj virtuvė.
--------------------------------------------------------------
Tądien lijo gausus gaivinantis nesveriančių žodžių lietus. Oras. Pliumpt! Ištirpo akių šviesoj. Rutina. Susiliejo su angelišku tembru. Mokyklos baigimas. Išsilydė ant skruosto.
------------------------------------------------------------------------
- Tas laikas... tikras keistuolis - apačioje slinkte slenka, čia dabar - kaip viesulas.
Ši gaidelė - ekspresas į svajonių erdvę.
- Padėsiu suplaut.
- Ne-a, plaunu visada po vakarienės.
Ir kaukšėjimas yra keistuolis.
- Tai...
Kryžkelė. Smiltelės batuose. Tolumoj dangų ryjantis drakonas. Timpa be akmenuko.
- Iki! Gerai praleisk dieną! – ji lengvai paspaudė ranką. Bet jau geriau nebūtų pažvelgusi į akis.
Tądien dvi galvos prisipildė neišblunkančių atminimų. Viena trumpai kirpta, o kita - ne. Su kasytėmis.
------------------------------------------------------------------------
- Viva la silkės! Ačiū, mama, kokia skani vakarienė! Galima dar? Valgyčiau kad ir kiekvieną dieną! Būtinai nubėgsiu ir ryt parnešt tos nuostabios silkės.
Tą vakarą buvo šnekus. Naiviai tikėjo, kad riešutai kambary gali pramušti bet kokį žuvies skonį.
-------------------------------------------------------------------------------- 
Vanduo stiebeliu kyla aukštyn. Tavo iškvėptas oras parodė man debesis. Tyliai mieganti gilė miesto šaknyse. Aš trokštu atsisėsti šalia ir nesišypsoti - pagimdyti šypseną. Stiebas arba šakojasi, arba baigiasi žiedu. Ramiai sūpuotis su tavim. Neįsileisti minčių apie pabaigą, nes yra vandens ir dangaus. Aš vandens ir dangaus vaikas. Mes nusipelnėme džiaugtis saulės keliu. Aš aukštas tavo delnuose, o tu... O kas... O kas aš Tau?
Tąnakt jis miegojo neramiai.
----------------------------------------------------------------------------
Krioklys. Lifto leidimasis ir kilimas. Durys, kaip ir vakar, lengvai atsidarė - juk buvo naujos. Ten buvo pagyvenęs... em... em... hipis. Sąskaitų-faktūrų lingavimas plaukuotoje rudai gelstelėjusioje rankoj įnirtingai kovojo su pasitenkinimo šypsena veide. Tik ji buvo... tebebuvo tokia pat... daug... čiobreliai. Debesiukas žydrynėj. Šypsena.
Kodėl? Kodėl rugsėjo pirma?
- Iki.
Vėl oranžinių sekundžių komanda. Hipis išėjo, tačiau tik iš parduotuvės. Neišsivalanti dėmė išeiginiuose džinsuose. Vėluojantis autobusas.
-  Labas, gražus... - linktelėjo durų pusėn. - Gražūs plaukai.
- Jo pasididžiavimas. Tai parduotuvės savininkas. - trumputė pauzytė. - O tau sekas - vėl pataikei ant arbatos pertraukėlės!
Ji neturi kastuvėlio. Ji turi ekskavatorių. Kaip kitaip galėtum supilt tokį ramybės kalną?
--------------------------------------------------------------------------
Natūrali modifikacija. Žodžių lietus transformavosi į žodžių prakaitą.
--------------------------------------------------------------------------
- Mėgstamiausia gėlė? Narcizas. Nežinau kodėl, bet man jis labiausiai patinka. – natūralus dailių petukų gūžtelėjimas.
- Tikrai? Dievinu narcizus. Jie tikrai ypatingi. Susikūrę tokį paprastumo įvaizdį, lengvumo įspūdį, bet kartu tokios paslaptingi, o kartu ir tokios vieniši... trūksta net žodžių jiems...
Archimedas šokantis iš vonios. Šeimos ruošimasis Kūčių vakarienei. Rankos paspaudimas spragsint fotoaparatams.
- Hey, kur nuklydai? Net rankos drebėt pradėjo... - šilkinis smalsumas apraizgęs akis ir balso stygas.
- Ai, šiaip šovė mint... - sakinio pabaigti neleido dūžtančio stiklo garsas. Panteros šuolis. Už durų buvo skubus bėgimas laiptais, papuoštas kasytės šmėkštelėjimu ir keliasdešimt stiklinės šukių.
- Padėsiu...
- Ne, aš pati. Na ir sesutė... Tebūnie tai tik nevykus darbo pradžia - juk jau po dviejų... Nesijaudink, iki.
---------------------------------------------------------------------------
Pasak skaičių ant laukujų durų, man liko 4 valandos...
-------------------------------------------------------------------------
- Jau dešimt po šešių, žinios. - pagyvenęs hipis viena ranka paglostė jos dailią šlaunį, kita spausdamas raudoną pulto mygtuką.
--------------------------------------------------------------------------
Mergaitė su kasytėmis susikaupusi spalvino narcizą. Ašaros jau buvo nudžiūvusios - juk buvo jau po šešių. Tąnakt ji sapnuos vaistinę. Per pietų pertrauką, kai kitam kambary vaistininkės geria arbatą. Keista, kaip kartais greitai sapnai išsipildo.
---------------------------------------------------------------------------
" Jūsų laikrodžiai turėtų rodyti lygiai dvyliktą valandą, aš Tomas, tradiciškai jūsų dėmesiui policijos informacija, kuri šįkart kaip niekad nemaloni. Vakar aštuoniolika valandų penkiolika minučių sunkvežimis partrenkė važiuojamąja kelio dalimi iš "Edvardo gėlių plantacijos" į miestelį bėgusį aštuoniolikmetį pilietį J. P. Neseniai su šeima atsikraustęs jaunuolis gabenosi neįprastą krovinį - glėbį narcizų... "