vėluojantis

jau laša kaštonų vaškas
vyšnios nuometą meta
greitai pienės pūkus kedens
ir upių vandenys sugrįš į krantą

rausta drovi obelis liemenį
spinduliui švelniai glostant
šienpjoviai palikę sapnus
sveikina krintančią rasą

o išpintose kasose
nenuorama vėjas
(lyg mūsų valandos praėję)
beprotišką suktinį šoka