jau laša kaštonų vaškas
vyšnios nuometą meta
greitai pienės pūkus kedens
ir upių vandenys sugrįš į krantą
rausta drovi obelis liemenį
spinduliui švelniai glostant
šienpjoviai palikę sapnus
sveikina krintančią rasą
o išpintose kasose
nenuorama vėjas
(lyg mūsų valandos praėję)
beprotišką suktinį šoka