skraiduolės mintys
aptūpusios tvenkinio kraštus
čiuožikų kojomis mataruoja
ir taip keista ir taip
keista
meldų tankumynuos laumės
nebeveria karolių
laiko
subadytais pirštais spokso
kad tik neprasilenktų
kad tik akies stiklinės
krašteliu pamatytų
vaikus
šukuojančius drėgnus minčių
plaukus sau į
burną


dryža












