Susigalvojau pasikarti po žydinčia obelim.
Stoviu, rūkau, o kojos už kadro
mataruojasi virš žalios žolės,
dar žalesnės vaizduotėje, vakarėjant, šviečiant
saulei. Galvoju, vis dėlto pilna žiedų visur.
Pilna pilna, pilna žiedų,
pilna baltų didelių žiedų šakose visur.
Dabar pasikarti. Stoviu, rūkau, galvoju.
super:)
sveika ironija ir gal netgi dar sveikesnis cinizmas.. super. mhm.
tik vat man tai kaip tik tos eilutės su daug žiedų kažkaip pakibo. ir formą reikėtų taisyti, koreguoti.
bet ne esmė, nes vis tiek super.
vot.
linkėjimai.
ketvertukas.
laisvas.
vis dėlto nepasikarei, nes rašai.
pavasaris, o tokios žiaurios mintys....
nuteikia taip beprsmiškai.
tas eilėraštis visai ne eilėraštis. gal geriau reikėjo rašyti vientisą tekstą ir pri(dėti daugiau meninių priemonių, kurių čia nėra, išplėtoti. tada gal kokia apsykasa, apsakymas, gautūsi. mintis gal ir gera, bet kaip ir sakaiu, neišplėtota.;)