Kriauklės ir akmenukai

Ant žievinuko stalo taurė stirkso,
Matronos formų, aukštyn kojom apversta.
Vis gludinu užgriebtą kriauklės briauną
ir capteliu nuo dugno akmenuką
lyg  būčiau raibulėlis sausumos.

Vienulis rieduliukas dėmę turi
žalumo jūros dumblių
kaip nušlifuotą vėjo
Spartos kario šalmą -
jis mylimiausias.

O pelenini, kadaise jūros apsnūkiuotas akmenuk,
Paleisk mane - lai neša užmaršties srovė šaltoji.
Kalkėtus vaismedžių kamienus atminti noriu
Tartum eglės fosforinius žaisliukus.
Begu laukti uoginos žalios suknutės -
Tapt uogiumi - šiurentoju lapelių ir spyglių?

Ūkiant vėjo ilgesio pelėdai -
Čaižyt odos uogienojais nevalia,
Rinkt nuo skruostų vyšnių syvų sarkanų,
išpint pigišėlius iš rūbų -
kai kaprizingai rausvos furijos it katės pasipūs -
spanguoles sodinti kraujasruves -
priglaust rastinį kruoslą,
nuo kairio skruosto.