kaip gaila...

Kaip gaila, kai akys mato per didelius veidrodžius
Kai lūpos per greitai užspaudžia dar tik besiruošiančius gimti žodžius
Aš tas senas, gerokai jau dvokiantys vynas
Kurį kriauklėn, pameni, išpylėm kartu

Kaip sunku, kada vėjas nurimęs už lango
Nors žinai, kad audra dar tik žada pradėt
Ilgesio laužytos niekinio džiaugsmo spiralės
Sunkiai randa ėjimą kartu atgalios

Dega visa aplinkui, nors karščio nejausti
Etiketas jau gavęs savąsias aukas
Atsidusk mano ilgesiui drąsiai
Rodos, šypteliu aš

Vėl tolyn gena bangos nemokantį plaukti
Ar meni kiek tikėta smiltynų pilim?
Imki viską, kas lieka iš ligoto katarsio
Dūžtant sielos likučiams nakty

Ateinu... tarsi žingsnis jau būtų ir žengtas
Lyg ir vėlei atgytų būties vaizdiniai
Advokatinei sesijai į pabaigą žengiant
Ašarojančios širdys anapus ir čia