Dar apie lakstymą

Dar palėksiu, sparneliais plazdėdamas
kojom žemės neliesiu,
bėgsiu debesiu lengvas ir švytintis,
garsiai rėksiu:
- Štiš iš kelio, vyturiai ir ereliai.
Išsitrauksiu pūloką, pašaudysiu,
kris kruša  - išguldys pasėlius,
o valstietis (su lazda ir buteliu)
dievobaimingai krenkš ir spjaudysis.

Dar palėksiu, žvaigždes dar paspardysiu,
lis rugpjūčio nakty meteorais
ir jauni, po kaštonais sugludę,
ir seneliai, sugulę po tujomis,
sugalvos ir norės savo norą.
Pasijuoksiu iš jų iki ašarų,
o galvos – lietus su perkūnija
ir skubės pasislėpti tarpuvartėj,
sužydės margi lietsargiai.

Kai sugrįšiu namo pavargęs,
pasidžiausiu sparnus prie židinio,
numazgosiu kanopas vandeniu,
pasiklosiu minkštai patalus,
padainuosiu lopšinę – užmigsiu,
negalėsiu valdyt savo refleksų.
Ir sapnuosiu, kad aš – valstietis
su lietsargiu,
bet ne angelas.