Tyla vaiko akimis

Viena maža mergaitė nemokėjo kalbėti, visi ją užjausdavo, liūdėdavo dėl to... O ji, ji sutikdama šiuos liūdinčius žmones nesuprasdavo jų... Ir dar stipriau sugniauždavo delne lapuką, kuriame jos mylimiausias žmogus parašė....


Tyla-gaivi, saugi, spalvota.
Tyla protinga, gerbiama.
Jinai mintis ji apgalvota,
tyla-bekraštė platuma.

Tyloj išgirsi širdį plakant,
ramybę tyloje gali pajust,
tyloj upeliai tyliai šneka,
tyla skirta garsams pabust.

Tikruosius žygdarbius didvyriai tylomis atlieka,
ir ašara nuo skruosto rieda tylomis,
kai Dievo prašome padėti,
viltis delnais sugniaužiam-tylomis.

Be garso juda debesys ir sklando paukščiai,
gamta rytais nežadina varpais,
tik tylą iš tikrųjų girdi mūsų ausys,
nes tik ramybėje mes džiaugiamės garsais.


Evelina, būk pati laimingiausia, nes dabar tu žinai.
              Tavo broliukas Kastis