nepraverk lūpų
aš už tave
surinksiu visus žodžius
į prijuostę
nušluostysiu
nuplausiu
atrinksiu gražiausius
ir pateiksiu
šešiolikai garbingų svečių
prie arbatos
nepraverk lūpų
aš atodūsius
už tave
suverpsiu
suausiu staklėse
ir patiesiu ant stalo
šešiolikai garbingų svečių
nepraverk lūpų
kai šešiolika garbingų svečių
atsisveikins
suvalgę visus žodžius
ir sulaistę atodūsius
aš jas praversiu
hm, čia ne apie dantis? kodėl 16, viršutiniai? ar tiek teliko?;)) šiaip išmetus arbatėlę, atodūsius ir kitas rašykinio folko 'puošmenas' lieka 2 eilutės, tiesa, gan imperatyvios;))
Šitos autorės eilės - pačios netikėčiausios. Visomis prasmėmis: niekada negali iš anksto atspėti, kas bus kitoje eilutėje, niekada negali prognozuoti, kada ir kaip įsivirpės poezijos liepsnelė, net negali suprasti, kaip "nepraverk lūpų", "atodūsiai", "surinksiu visus žodžius" - tokie dažnai pasitaikantys - sugula į netikėtą poezijos virpėjimo audinį. Vilnelės logika yra Vilnelės logika, Vilnelės pajautos yra Vilnelės. Ir neįmanoma pergirti.
Autorė - labai talentinga, ir galbūt derėtų įsiklausyti į mano sesers patarimą jos nekritikuoti, nes galbūt talentas su savimi susitvarko pats ir auga pagal savo paties dėsnius. Tačiau šiandien tokia nuotaika, todėl drįstu: su leipiamąja nuosaka čia elgiamasi neatsargiai. Liepimas pernelyg kategoriškas, o pabaiga, kurioje turėtų būti eilėaščio raktas, supainioja: nebeaišku kieno lūpas liepiama nepraverti: ar to, kuriam sakoma "nepraverk", ar tos, kuri tai sako. Kadangi eilėraštis šiukšlių dėžėj, tai turbūt čia juodraštis, kuris vis dėlto potencialus?