Idėja

Skambutis!!! Sveikiname, jūs laimėjote pagrindinį prizą! Tad ilgai nelaukę pradėkime jūsų smegenų inventorizaciją.

Smegenų centre apsistoję jausmai. Keli. Nedaug. Pažiūrėkime, kas darosi su žmogaus jausmais apžvelgdami juos.

Baimė - pats baisiausias žmogaus išradimas. Kodėl žmogaus ir kodėl baimė? Elementaru, mano brangieji vatsonai. Žmogus kažkada įsivaizdavo esantis kažkas labai protingo (pasitaiko ir dabar tokių gudručių) ir sugalvojo visiems jausmams pavadinimus. Taip džiaugsmas tapo džiaugsmu, o baimė - baime. Vėliau baimė tapo savarankiška - pasidaugino į visokias neurozes, psichozes, sindromus, fobijas ir kitus neaiškius žodžius. Tai štai, dabar mes pilni kompleksų ir baimių. Ir aš bijau. Ir siaubingai. Baimė valdo. Užvaldo mintis, o mintys valdo jausmus. Va tada tai būna baisu. Išsigandęs žmogus gali pridaryti galybę aibių. Deja pasiteisinimas, kad aš nežinojau, ką darau, nelabai padeda.
Štai tada aplanko naujas jausmas. Žinoma, ir jam prireikė pavadinimo. Jį, tie patys gudručiai, pavadino pykčiu. Pyktis ateina tada, kai nusibosta bijoti. Pyksti pats ant savęs, kad bijai. Pyktis perauga į įsiūtį. O jau tada tai bėda. Vėl fobijos, psichozės ir kiti negalavimai. Žmonės, laikykitės atstumo nuo įsiutusių žmonių.
Jei šios pirmosios stadijos praeina be pasekmių sau, prieinama prie trečiosios - juoko. Juokas  prasideda tada, kai suveikia atmintis ir smegenys, pagaliau atšilusios, pradeda dirbti. Atsiminimai, kokių nesąmonių pridirbai sukelia šypseną, o po to ir juoką. Ši stadija yra pati geriausia, nes, praktiškai, niekam nekenkia. Deja, po viso to seka ketvirtoji.
Ketvirtąjį jausmą pavadino gėda. Gėda prieš visus pažįstamus, aplinkinius. Tada, šios stadijos pasiekėjai, jūs imate šalintis visko, kas kvėpuoja. Na, gal išskyrus medžius. Tačiau ką gali žinoti. Mokslininkai nesnaudžia. Tuoj pat sugalvos naujų gėdos atšakų. Galiausiai pasirodys, kad gėda neišvengiama. Veiksmų palydovė. Net kvėpavimo.
Galiausiai gėda vėl perauga į baimę. Tai jausmų ciklas. Uždaras ratas. Jei jau patekai ir nesugebi išsikapstyti - laikykis, protas gali pavažiuoti...

Fizinis pavyzdys.
Pamoka. Klasėje sėdi trise. Na, dar ir mokytoja. Mokytoja paklaus:
- Kiek bus du kart du?
Mokinys atsakys:
- Penki.
- Ne.
- Taip.
- Ne!
- Taip!
- Ne!!
- Taip!!
- Ne!!!
- Taip!!!
Galiausiai pasipils ašaros ir mokytoja užklyks:
- Dink iš klasės!

Kaip manote, kuom visa tai baigsis? Na? Deja, teisingų atsakymų nebuvo. Padėsiu. Ogi niekaip. Smegenys išplautos. Tokios situacijos nebus. Na, gerai, padėsiu susigaudyti. Klyksmą sukelia jausmas. Jausmai mėgsta papokštauti ir užvaldyti. Nagi - apsidairykite. Matote jausmus? Ne. Smegenys išplautos. O kas jas išplovė? Ogi jūsų pačių protas.

Taigi, paaiškėjo, kad žmogus turi ir protą. Protas - tai mažas rutulėlis kažkur smegenų pakrašty. Šis stiklinis rutuliukas paprastai ten ir guli iki smegenų inventorizacijos nejudinamas. Pajudinkim jį.
Fizika - mokslas tiriantis fizinius reiškinius, fizinius kūnus, medžiagas ir jų savybes. Nors, paprastai, ir šiam mokslui proto nereikia, bet šįkart apibūdinkime proto rutulėlį fiziškai.
Fizikinės proto savybės. Kietas, skaidrus, bekvapis, beskonis, trapus, be galo sunkus daiktas. Dalomas į tūkstančius šukių.
Na, iš proto daugiau ir nieišspausi. Gal tik tai, kad protas plauna smegenis - koreguoja elgseną.

Kadangi smegenys atrodo labai tuščios... jose apsigyveno vaizduotė - Vėjas... Kuris sukuria visa tai, kur jūs šiuo metu esate. Kalbu ne apie meterialiąją būklę. Vaizduotė - galingas ginklas kai kurių galvose. Štai ši smegenų dalis yra pati patvariausia. Deja - įgimta. Paanalizuokim pavyzdį.

Gyveno kartą toks metalinis strypas. Jam patiko gulėti lietuje - jis buvo atsparus korozijai. Taigi gulėjo jis sau ramiai vidury lauko ir laukė lietaus. Sulaukė. Tačiau tą dieną ir lijo, ir žaibavo. Visai netikėtai žaibas trenkė būtent į mūsų herojų - metalinį strypą. Tai mačiusį žmogų pagavo smalsumas. Sudirbo vaizduotė ir jis, visai netyčia, atradęs proto rutuliuką, panaudojo strypą taip, kaip liepė vaizduotė.
Pavyzdys kalba už mane.
Tęskim.
Pasikuitę giliau - rasime atmintį. Tokią sraigę, šliaužiojančią smegenimis. Kartais kutena, kai ji ten šliaužioja. Na, paįvairinkim pavyzdžiu.
Keliavo žmogus savais keliais, tik POKŠT. Nukrito jam ant galvos plyta. Gaila žmogaus. Neteko atminties. Atmintis sužlugdė iki tol nejudintą protą, protas atsisakė valdyti jausmus... Grandininė reakcija žlugdant.
Kartais pasitaiko, kad atmintis nedingsta. Lieka atsiminimas iš tokio įvykio. Vėl fobijos, neurozės, psichozės - žmogus dabar bijos pastatų su stogais...

Žinoma, kai smegenys jau prigrūstos, įvyko cheminė reakcija ir atsirado mintis. Mieties pavyzdžiu pasirinkau muziką. Klausant muzikos, kyla daug įvairių minčių. Kaip ir ją kuriant.

Taigi, kviečiame atsiimti prizo.

------

Pažvelgus į save pamatai - esi kažkas naujo. Ir nereikia jokios smegenų inventorizacijos, kad tai suprstum pats ir visi kiti.