Netikra karalaitė10

Aš stovėjau už seno medžio ir stebėjau viską- kas vyksta. Mačiau, kaip įtemptai mąsto karalaitė ir pati bandžiau ką nors sugalvoti, bet, mano pastangos nuėjo veltui. Kad ir kaip būčiau norėjusi išgelbėti brolį, negalėjau prisiversti ką nors daryti vien dėl minties, kad mane gali grąžinti į požemį. Staiga kažkas pasikeitė. Tiesiog ore tvyrojusi įtampa nutrūko ir aš pamačiau, kaip karalaitė žengė į priekį:
- Aš pasiliksiu. Pasilieku už tai, kad paleistumėt Adrianą.
Visi nuščiuvo. Visi, išskyrus tą publiką, kuri manė, kad tai surežisuotas spektaklis. Jiems greičiausia pasirodė, kad karalaitė taip pasielgė mirdama iš meilės Adrianui. Aš asmeniškai nebūčiau linkusi tuo tikėti, tačiau sutiksiu, kad keista, jog karalaitė, galima sakyti, pasiduoda, kad karalius paleistų tarną. Ne, ne. To negali būti, pagaliau, tai jai visai nenaudinga! Dabar atėjo eilė nustebti karaliui. Jis pakėlė vieną antakį, tuo išreikšdamas didelį savo nustebimą. Karalaitė, kuri anksčiau ketino bėgti neatsigręždama ir nesustodama, dabar pasiduoda? Tai neįtikėtina. Vis dar žiūrėjau į karalaitę, tikėdamasi, kad iš dangaus nukris kokia geresnė išeitis, bet kai taip neatsitiko, aš nuliūdusi dėl vieno, bet kartu besidžiaugdama dėl kito, aš pasisukau ir nuėjau kita linkme. Akies kampučiu stebėjau, kaip karalaitė nužingsniuoja lydima sargybinių. Vieną sekundę man net pasirodė, kad ji jaučiasi daugiau laimėjusi, nei pralaimėjusi... Bet vėliau nusprendžiau, kad tai neįmanoma. Už nugaros išgirdau bildesį. Atsisukusi pamačiau, kad tai Adrianas. Jis bėgo mano pusėn į nieką nežiūrėdamas, tad pakeliui užkabino kelis daiktus ir pargriuvo tiesiai man po kojų. Aš padaviau jam ranką.
- Žiūrėk, kur leki, broleli! - o vėliau, kai jis atsistojo pasakiau- dabar mes laisvi!
- Taip, klausyk, aš neturiu daug laiko, turiu kai ką padaryti, susirasiu tave..
Ir jis nuskubėjo. Vėl į nieką nežiūrėdamas rūko tolyn ir tolyn. Iš to supratau tik viena- gyvenimas niekada nenustos manęs stebinęs.
Ilgai ilgai stovėjau gatvėje. Žmonių pasitaikydavo vis mažiau, nes sparčiai temo, negalėjai įžiūrėti ir valandų laikrodyje. Man skubiai reikėjo susirasti kur pernakvoti. Netikėtai pasijutau, tarsi mane kas nors stebėtų. Atsisukau, bet gatvė buvo tuščia. Staiga šone šmėstelėjo juoda figūra, aš pasisukau, bet ji vėl buvo greitesnė. Aš sušukau į tamsą:
-Kad ir kas būtum- pasirodyk!
Nepadėjo. Figūra šmėstelėjo prie pat manęs ir aš buvau įsitikinusi, kad jei atsisukčiau, susidurčiau su ja akis į akį. Ilgai nedelsiau- apsisukau ir pakėliau akis į žmogystą. Ji buvo su apsiaustu, bet jį greit nusiėmė. Prieblandoje sunku buvo įžiūrėti tamsų veidą, tačiau vis dėl to tai buvo berniukas.
- Rodžeris Embriusas jūsų paslaugoms.
Aš vis dar stebeilijau į jį ir nesupratau, kodėl jis man prisistatė. Tačiau Rodžeris nekreipė į mano nebylumą dėmesio.
- Koks tavo vardas? - paklausė.
- Netė.
- Gana keistas, toks negirdėtas..
- Klausyk, ko tau reikia? Kodėl prikibai?
- Matai, man tai nieko nereikia, bet manau, kad tau reikia pagalbos, susitikau Adrianą, jis man liepė tave nusivesti į geresnę vietą negu čia- sakė, kad truputį užtruks. Už tai kad tave prižiūrėčiau jis man sumokėjo.
- Ačiū, bet susitvarkysiu pati- jokios priežiūros man nereikia.
- Tu taip manai? O kur ruošiesi nakvoti?
- Susirasiu. Klausyk, tikrai gali eiti sau.. Kur nori, o aš susitvarkysiu pati.
- Žinai, aš tau kai ko nepasakiau. Kaip tik dėl to ir norėčiau tau padėti. Na.. Pameni tą įvykį su brangia tavo šeimininkės vaza? Tas vagis buvau.. Aš.