Aš tave laidoju

O mokei kaip niekad neklysti,
Tavo žodžiai man buvo kaip mirštančio.
Nors gyva daugiau nei reikėjo,
Ir keliai visi vedė kartu.
Bet žinia, kad ilgai taip nesitęsia.
Žmogus vienišas gimsta ir miršta.
Baltos rožės, kodėl ne raudonos?
Kad paraustų tavo pirštuos nuo kraujo
Ir gerumą pasėtų, išakėtų tau dirvą
Malonią. Nebijok, tai taip lengva,
Jei nori, prigulsiu šalia. Bet laikas nelaukia.
Užsimerk ir žegnokis: vardan tėvo,
Kurs yra danguje, vardan motinos,
Kurios įsčios tau vėlei prasiveria.
Šiąnakt šunys neloja, o mes krentam
Į prarają. Viskas baigta. Aš tave laidoju.
Na numirk pagaliau šiam gyvenime.