ka karta kalbejo arbatos kvapas

atsibeldė Nežinia į mano laukus
ant mano takų po bereikšmio lietaus
atklydo nematyta viešnia į mano namus
į mano patalus, jei pas mane, tai ir pas mus

nubildėjo sąstatais vežamos ašaros
traukiniai plaukė
Nežinia gėrė arbatą
patogiai sėdėjo ir laukė

ji nebeišeis, išsigandau
ji išėjo
dar su Giltine ant slenksčio pasilabint prasilenkdama spėjo
persimetė flirtuojanciais žvilgsniais ir išėjo