Aš nupiešiu tau...

Nesu menininkė.
Skirtingai nei jis.

Neturiu nieko ypatingo: fotografo svajonių veido, Nobelio premijos vertų idėjų ar šeimos vyro išsiilgto švelnumo. -- tiesiog bet kuri gatvėje sutikta moteris--

Jis - rafinuotų manierų. Iš karto nutvilko draugiškas rankos paspaudimas, pažadina pagaminto maisto kvapas, galėtume, idiliškai sėdėdami balkone, gerti vyną iš didelių taurių lyg voratinklis plonomis kojelėmis.

Blaškausi -- jis moko mane muzikos. Kantriai, aiškindamas žanrus, parinkdamas tinkamą aplinką. Žaviuosi ir nekenčiu – nes aš neturiu nieko žavaus pasiūlyti jam mainais už mano renesansą.

Jis pareikalauja deserto – gal galėčiau pasiūlyti save? -- Ne pirmas kartas, kai jis švelniai ir aistringai ragauja mano lūpas. Rūpestingai lyg valgydamas vyšnių desertą prancūziškam restorane. Po truputėlį -- žavėdamasis kiekvienu kąsneliu, gerdamas į save aromatą, akimis spinduliuodamas energiją, kurią gauna su lig kiekvienu mano virptelėjimu.

Kiekvieną vakarą, sėdėdamas mano bute, jis braižo savo architektūrines idėjas. Nesuprantu jų, jos atrodo tokios buitinės – ir iš kur pas mane tas perdėtas ekstravagancijos poreikis? --- Mielai pašokčiau tango. Jei mokėčiau.

Parsinešu nusipirkus guašo: tos mano crazy idėjos seminarams. Klausausi jo muzikos, ant stalo pusė taurės vyno – per daug įsijautus į nesąmoningų potėpių dėliojimą ant vatmano. Jis grįžo ir išvadino mane kvailute, jog guašu teplioju ant popieriaus ---- nekenčiu už save pranašesnių vyrų, nekenčiu silpnesnių --- todėl blaškausi.

Susinervinau: dingtų jis namo. Ir netrukdytų man. Nenoriu šiąnakt su juo mylėtis. Dar mano kūnas neatvėsęs nuo vakarykštės aistros, dar skauda petį, kur jis įkando, dar... Šiandien noriu išgerti ir išsimiegoti.

--- erzina, kaip visuomet. Kaip visuomet tai priimu kaip iššūkį. Leidžiu pasilikti trumpikes, džinsus ir T-shirtą. Visa kita išmėtyta kambariuose (nekenčiu netvarkos, kurią jis palieka). Iš spintos ištraukiu storą lininę paklodę. Prisipilu stiklainį vandens. ---- Ir atėjusi atsisėdu ant jo. Paimu žirkles ir įkerpu marškinėlius. Tokius geltonus su stilistiniu piešiniu ant jų. Matau, kaip jo akyse sustingo nuostaba, o nepasitenkinimas ar pyktis (iki šiol neatskiriu) apšerkšnijo veide.

Išspaudžiu ant jo pilvo tamsiai mėlynos spalvos. Teptuku makaluoju į visas puses. Prašau nejudėti--ir jis įsitraukia į žaidimą. Užtepu žalios, pilkos ir kažkokios šlykščiai morkinės. Kažkodėl per daug spalvų prisikaupė vienoje vietoje, todėl pirštais , o po to ir delnais skirstau dažus ant jo kūno: spalvinu kaklą, koreguoju marškinėlius, štampuoju riešus.

-------pritrūkus drobės numaunu džinsus--------

Jo kūnas įdegęs. Natūralu. Įsivaizduoju, kad tai medžio šakos ir piešiu lapus, Žalius, mėlynus, raudonus ir rudus. Pamiršau pasakyti, kad paklodė, ant kurios jis guli, kaip ir mano marškinėliai ir šortai, dėmėti, nes jis nenustygsta vietoje: liečia mane, mano liemenį, krūtis, ant skruostų piešia keistos spalvinės gamos vaivorykštes. Apgirstu nuo jo judesių. Manyje gimsta fatališkos moters dvasia: rankos, pirštai virsta teptukais, liniuotėmis, medžiagos gabalėliais... Pirštai skverbiasi po trumpikėmis, paliečia jo penį.

---pamiršau pasakyti – jis velniškai išdidus--- Paskutiniai judesiai jau nebe vienpusiški: marškinėliai nuplėšiami, jo spalvotos rankos glamžo mano krūtis, kibiomis vijoklio šakomis virtę pirštai skverbiasi po kelnaitėmis. Sukaupusi paskutinius sąmonės likučius patraukiu stiklainį su vandeniu ir mintyse nusikeikiu dėl negrįžtamai sugadintos paklodės.

Judu virš jo. Nes reikia užbaigti mano meno šedevrą. Nė vienas jo kūno centimetras negali būti paliktas neištapytas. Jis juokiasi iš mano psichodelinės tapybos, o aš mėgaujuosi jo rankų švelniais prisilietimais. Dirgina mano klitorį kaip kad prieš pusvalandį mano teptukas dirgino jo kaklą. Panyra manyje ir juda... kaip teptukas panirdavo į išspaustų dažų dėmę. Tapo manyje malonumų jūrą.

Jaučiuosi geriau nei skaityčiau teigiamus kritikų atsiliepimus pirmuose laikraščių puslapiuose.

Aš debesyse. Po to šoku žemyn ir palaimingai mėgaujuosi nesvarumo būsena. „Noriu dar kartą būti tavo modeliu“ – girdžiu. Jaučiu bučinius ant savo kaklo, jaučiu virpantį orą virš mūsų kūnų, jaučiu kaip jis mane apkabina.

---------------------------------------------

Ant stalo tebestovi pusiau nugerta jo išrinkto vyno taurė, o aš ir vėl ryte ant savo odos jausiu kiekvieną jo bučinį. Ausyse skambės jo išrinkta muzika. O studentai nesupras, kodėl pristatydama jiems naują užduotį, paslaptingai šypsosiuosi.